Sveikos, mamytes, o yapč tos, kurios ruošiasi tapti mamytėmis ir sprendžia, kur vyks į pirmą pasimatymą su savo leliuku
Aš iš Jurbarko, tad teko galvoti, kur važiuosim. Kas padėjo nuspręsti? Irgi skaitinėjau forumus, klausinėjau ką tik gimdžiusių kur ir kokie atsiliepimai. Apsisprendimui įtakos turėjo ir atstumas. Iki Tauragės panašiai kaip iki Raseinių apie 50 km. Kaunas apie 100 km. Kadangi nėštumas buvo pakankamai sklandus (nepaisant pakilusio kraujospūdžio), tikrai negalvojau apie Kauną. Nors kas buvo gimdžiusios Klinikose, tai pasakojo, kad ten superinės palatos, įrenginiai ir pan. O kas dėl personalo, tai kaip ant ko užpulsi, ir kiek duosi... Pati nzn, bet tokios kalbos buvo. Beje, Klinikos nekokį įspūdį paliko, kai su siuntimu buvau pasitikrinti dėl cukraligės, nes tyrimai buvo ant ribos. Labai jau visi šaltais nervais, nesvarbu, kad kai kurios pacientės jau buvo 40-os savaitės ir laukė sprendimo kada gimdys, bet ten niekas nesiskubino priiminėti į kabinetą jų, nors ir tuščias jis buvo. Nu žodžiu... Aš gi apie Raseinius :)) Tai va, nusprendžiau, kad važiuosim į Raseinius, ners atsiliepimai buvo tikrai geri apie juos. Net nebuvau iš anksto apsižiūrėti. Terminas buvo rugsėjo 24 d., pirmadienis, bet pasirodžius neaiškiem simptomams paprašiau, kad važiuotume 23 d. Užtaikiau ant savaitgalinio daktaro iš Kauno, tai hmmm, įspūdis ne koks, nes kalbėjo labai grubiai, bet jau manęs namo neišleido, matyt, kad jau terminas ant nosies, o ir spaudimas vis laikėsi, nors gėriau vaistus. Bet išaušus pirmadieniui ir pasirodžius, skyriaus vedėjai, kuri mane ir apsiėmė prižiūrėti, viskas kardinaliai pasikeitė. Labai gera ir maloni daktarė. Akušerės irgi šaunios, viena labai griežta, bet rūpestinga
Apie sesutes irgi nieko blogo negaliu pasakyti. Pirmadienis dar išgyvenom 2in1 :), bet naktį jau pradėjo mažoji belstis, tyliai, bet jau beldėsi ir visą naktį, kas 5 min
Antradienio rytą buvom apžiūrėtos ir pasakė, kad šiandien pirksim leliuką jau tikrai. Išleido atgal į palatą, bet sesutės keistai perspėjo, kad geriau nevalgyčiau pusryčių, o paskui pradėjo sklandyti gandai, kad kažką operuos...
Kai dar kartą apžiūrėjo ir nubėgo žali vandenukai, o mano pasiruošimas buvo labai lėtas, gavau lašelinę, kur, tik po visko supratau, kad buvo skatinamieji. Bet ir jie nepadėjo. Tagi pasakė, kad ruošiamės operacijai - Cezario pjūviui, nes bijomasi dėl leliuko sveikatos. Vyras daktarei bandė įdėti pinigėlių, kad viskas sklandžiai eitųsi, tačiau buvo griežtai atsisakyta jų imti. Nu ne tai ne. Bet viskas labai sklandžiai ir taip vyko, nepaisant to, kad atliekamas Cezario pjūvis. Labai prižiūrėjo, gražiai kalbėjo, netgi pačios operacijos metu nejaučiau jokios įtampos, nes jautėsi, kad abi daktarės padėties šeimininkės, kurios laikas nuo laiko mane pakalbindavo. Anesteziologė nuolat kalbėjo su manim, sekė mano būklę. Nuskausminimo procedūra pavyko puikiai, jokių pašalinių pojūčių po operacijos nejaučiau nei nugaroj, nei stubure. Pirmas pasimatymas su mažąja buvo tikrai gražus.
Pirmą parą neleido keltis, todėl buvo labi gerai, kad leido nakvoti vyrui, nes mažąją padėjo jis man maitinti visą naktį (nešiojo nuo krūties prie krūties). Iš ligoninės išėjom spalio 1 d. beveik visą tą laiką leido nakvoti ir vyrui, o tai buvo didelė pagalba, o ir pirmoji bendra patirtis prižiūrint leliuką.
Žodžiu, bendri atsiliepimai geri ir labai geri. Nepaisant naktį ir savaitgaliais budinčių nemalonių daktarų vyrų
Taigi prieš išeinant iš ligoninės suruošėm skanėstų maišelį, kurį palikom, kaip padėką už gražų pirmąjį pasimatymą su mūsų džiaugsmeliu