2013.12.18 13:39 (prieš 12 m.)
Astartė parašė:
Aš ištekėjau ir galiu sakyti, kad jokio skirtumo.
kai as istekejau, galvojau kad vat dabar mes esam tikra seima. kad taip reikia, kad santuoka, tai isipareigojimas vienas kitam, atsakomybe, dvasinis prisirisimas ir dar daugybe vertybiu, kurios puoseleja zodis "santuoka". Na ir kas is to isejo. mano mylimas vyras po santuokos nei vaiku rupinosi gimusiu, nei manim, lakstydavo kaip nuo pavadzio nutrukes, gerdavo, laukdavau, skambinedavau, galvodavau kompromisus, bandydavau kalbetis, deretis su juo. Po pazado kad taip daugiau nebus, stodavo keliu dienu ramybe,ir vel is pradziu. Jokio supratimo, jokios atjautos, jokio rupescio. Tik draugai garazuose, balliai, kompas ir melas melas melas melas. Saugojau santuoka dvejus metus. sbandziau viska arba beveik viska. Isiskyriau kai mano vaikas su alaus buteliais kaip su kegliais zaisti pradejo. kai issiskyriau, buvom sutare, kad jei jis irodys, kad gali gyvent normaliai, grys i seima. Po 2 menesiu irodinejimo jis pragere darba. Tad tokia ta santuoka. aisku nebuna vieno kalto del isirusios seimos, bet dievazi, vieno zmogaus noro issaugoti santuoka taip pat nepakanka. po kurio laiko is draugu suzinojau apie savo buvusio vyro nuomone santuokos klausimu :"as santuokai neskirtas, nepasikeisiu. Man ne namie sedet". Man grazu ir pavydu ziuret i sutuoktinius,kurie is tikro yra sutuoktiniai, kuriu akyse meile ir pagarba vienas kitam. Kiekviena moteris noretu buti gerbiama zmona. bet ne visada tai pavyksta.