2020.08.17 09:34 (prieš 5 m.)
Savaitgalis pas anytą - nuotaikos iki šiol nėra.
Jau prieš išvažiuodami su vyru susipykom, nes jis būtinai norėjo su dviem nakvynėm, o aš to visai nenorėjau. Jo argumentas: pasiilgo jau močiutė anūkės ir manęs, norės ilgiau pabūti. (Niekada ta anūkė nebuvo įdomi, tik kažkodėl jam susišvietė, kad dabar viskas yra pasikeitę). Scenarijus paprastai būna toks: jis dirba, aš prižiūriu vaiką ir darau valgyti; močiutė savo reikalais užsiiminėja.
Aišku išsipildė mano prognozė, o ne jo. Jis visą savaitgalį naujus baldus montavo, senus išrinkinėjo, vežė išmesti, vežiojo mamą su reikalais kur jai reikia; aš su vaiku namuose.
Vienintelis bendravimas su vaiku - parėkimai, pagrąsinimai, gėdinimas. Mačiau kaip ne kartą dantis sukandus buvo kad riebiau ko nepasakytų. Aktyvi mano dukra, reikia ją žiūrėti - tai jau ant kopėčių užsilipus, tai visos sraigės surinktos ir maitinamos obuoliais ir uogomis 
Aš nerėkiu, bandau aiškint ramiai; iš močiutės gavau pasiūlymą trenkt kartą kad suprastų.
Išvažiuojant prisiminė, kad turi anūkę (šeštadienį visą popietę lošė kortom su kaimynais ir intensyviai mane įkalbinėjo ateiti, lyg trimečiui vaikui nereikėtų nei dėmesio, nei priežiūros). Pareikalavo bučinio atsisveikinant. Vaikas atbulom nuo jos, ji gaudyt ir gėdyt, kokia neišauklėta.
Aš jau neištvėriau, sakau aš ją auklėju taip, kad nesibučiuotų jei nenori.
Persimainė visa, kaip būtų šlapiu skuduru per veidą gavus ir iškošė: tai blogai. Galėtum bent kažkokio mandagumo vaiką išmokyti.
Sėdom ir išvažiavom. Vyras tik pakomentavo: tai neištvėrė.
Šiandien sėdžiu ir pykstu ant visų, tuo pačiu ir ant vyro, kuris vis dar desperatiškai bando būt geru sūnumi, o atgal gauna tik “durnius” ir dar dukrai pasakojo visą savaitgalį, koks jos tėtis nevykėlis.
kad per ilgai zindau. Is tiesu koks joms skirtumas, ne jos gi zinde. Tai neapsikentus pasakiau, kad iki mokyklos gal nezys 
