2014.07.09 19:05 (prieš 11 m.)
Pilnai suprantu autorę, buvo ir man tokių dienų, kai atrodo nieko nesinori, vaikas visą dieną verkia, nešiok jį ant rankų, nes kitaip kaimynai eina žiūri ką aš tam vaikui čia darau.. Grįšta vyras eina pagulėt, kas baigiasi miegu dar keleta valandų, o tau su vaiku ant rankų reikia susitvarkyti namus, dar valgyt padaryti ir atrodyti laimingai... Kai per naktį miegi 4 valandas ir visą dieną ant kojų... O vyras grįžęs dar sugeba pareikšti "nuo ko tu pavargus? visą dieną nieko neveiki..." Tai galiausiai nesusilaikiau ir porą dienų nei tvarkiausi, nei valgyt dariau... Va dabar, sakau nieko neveikiu. Pradėjo visai kitaip vertinti, kad buvimas namie su vaiku, tikrai nereiškia, kad tu guli išvertus bambą ir siemkas griauži priešais teliką...
Nors aišku man jis padeda ir apsitvarkyti ir pabūna su vaiku kol valgyt darau ir tikrai gan supratingas, bet kai nevertina pastangų, tai gerklę perkasti norisi
Buvo toks laikas, kad depresija buvo užpuolusi, jei ne vaikas tai tikrai nežinau kuom būtų pasibaigę
Nesam mes labai pasiskirstę kas ką veikia namie, kaip gaunas taip ir darom