TV
NeringaSt parašė:
Sveikutes! Bandysiu ir as prisijungti, jei neisguisit.As va laukiuosi savo pirmojo/sios, bet mano vyras jau turi dukra is pirmos santuokos.
Taip isejo, kad mes abu tuokemes antra karta, o mano pirmasis vyras (kuris beje irgi buvo issiskyres ir su vaiku) ilgam laikui buvo atmuses nora tureti vaiku. As su pirmojo vyro dukra labai geranoriskai bendravau ir ji net sake jam, kad jai labiau patinka buti su manim nei su mama. Mane kazkiek "gloste" tie zodziai, bet niekada nesistengiau buti geresne, tiesiog ji dar gan mazyte buvo ir mes gan retai matemes, tai as kaip geroji teta buvau ir tiek. Bet problema buvo ne mergaiteje, o paciame teve. Nes kai mergaite ateidavo pas mus, tai jis mane absoliuciai ignoruodavo. Bandziau suprasti, bet as ir jauna buvau ir siaip musu su vyru santykiai po vestuviu is karto pablogejo. Kaip tu gali priimti jo vaika, kai jis tave spardo ir tavo galva i siena dauzo? Nezinau kaip as to iki vestuviu nemaciau, nors gan ilgai pradraugavom. Be to susipazinom po jo skyrybu jau pusantru metu praejus. As pastojau, bet kazkaip testai nieko nerode, tai galvojau, kad man tik atrodo, bet viena diena prasidejo kraujavimas ir atsiduriau ligonineje. Tai mano vyras kad verke, toks atidus buvo, o nakti kai jam sakiau, kad kazkas negerai isvis buvo kazkur isejes ir ilgai negrizo. O po operacijos, kai pabudau, jo salia ne nebuvo - mat jis isvaziaves su dukra pramogaut buvo. Mano pirmoji santuoka buvo absoliutus kosmaras, kur as tik sedejau pas psichiatrus ir nezinojau kaip toliau elgtis, nes visada galvojau, kad niekada gyvenime nesiskirsiu. Mano buves vyras kazkodel buvo isikales i galva, kad as nekenciu jo dukters, bet is tikruju tai jis sugadino visa mano upa net bandyti toliau bendrauti su ja. Na bet ilgai jau ir nebereikejo. Nes kai atsigavau po operacijos ir susiemiau, supratau, kad laikas man iseiti, nes tai, ka as cia turiu tikrai nera seima.Todel kai susipazinau su savo dabartiniu vyru, as jam is karto viska isdesciau, kad mes niekada nebusim kartu, nes as ant to pacio greblio tikrai nelipsiu. Na bet daug metu atkaklumo ir demesio visgi atpirko. Bet man visgi buvo sunku suvokti ta fakta, kad jis jau turi vaika ir dar nuo tokio "liuciferio", kokiu reta. As apie pirmojo vyro pirma zmona niekada nebuciau taip pasakiusi, nes ji buvo issilavinusi ir puiki moteris. O dabartinio - tai isterike intrigante. Pati norejo skyrybu, pati "dulkinosi" su visu svietu, istojo i kazkokia ateiviu sekta, kur orgijos ne tabu, o dar veliau ir i svingeriu kluba. Po skyrybu ji vaika buvo palikusi vyrui, bet po pusantru metu atsipeikejo, nes matyt pinigu prireike ir sponsoriai issilakste. Tai vaika pasieme ir pradejo vyra terorizuoti - nori pamatyti vaika - nupirk man masina, nori pamatyti vaika - padenk mano kredita. Nupirk ta, nupirk ana.... Pati issiskyre, o paskui nori gyventi kaip istekejusi ir vaiku tik manipuliavo. Kai atsiradau fronte as, tai ji dar nepergyveno, bet as jam pradejau sakyti, kad jis nesiduotu taip manipuliuojamas. Tai tada ji pradejo savo manipuliacijas per jo mama. Tai as likau "atpirkimo oziu" visoms susidariusioms problemoms.
As savo vyrui pasakiau, kad jis kol vaikas nepaaugs, greiciausiai su ja tures mazai kontakto. Mes dabar gyvename uzsienyje, ir jis kai bando paskambinti ir pasneketi su vaiku, tai buvusi zmonele pareiskia, kad to nebus, nes jis mat atsisake moketi uz vaiko draudima. Jis ir taip didelius alimentus moka ir niekad nesiskunde, net kai krizes metu jam sumazino alga iki tokio lygmens, kad jis alimetams atiduodavo du trecdalius savo algos. Bet jai vis mazai. Mes irgi ne turtuoliai ir pinigu dabar reikia kaip niekad - ne nezinau kaip viska maziukui busimam susipirksim.
Del situacijos su jo dukra - tai kol kas as nusprendziau labai atsiriboti. Nedraudziu jam skambinti, visada pati issiunciu alimentus, bet nieko daugiau. Kadangi jos motina nera is ismintinguju, tai ji ten tam vaikui visko ir prisneka. Mano vyras irgi norejo viska vaikui pasakyti apie jos mama, bet as uzdraudziau. Pasakiau, kad kai ji paaugs, pati ir atsirinks kas yra kas. Dar prasiau, kad atleistu savo buvusiai zmonai kaip as atleidau savo buvusiam vyrui, nes as nenoriu, kad jame butu nors truputis neapykantos bet kam. Bendrauti su ja jam nebutina, bet nekesti irgi nera reikalo, nes tai kenkia tik jam paciam. Gyvenimas ir taip ja daznai pamoko.
Taip kad as dar nesu visiskai isspredusi tos dilemos su jo kitu vaiku, bet gal, jei bus Dievo malone, ims man ir suminkstes sirdis viena diena. Suprantu, nes pati esu dukra ir nenoreciau, kad jo vaikas jo nekestu, bet as jos kol kas myleti negaliu. Nors neatmetu tos galimybes, kad viena diena ims viskas ir apsivers.
Pas pacia visai kitokia situacija.Uztenka tik tolerancijos.O naivuoles tos , kurios isivaizduoja , kad gali atstoti mama.Kaip sakoma-geriau pati blogiausia mama, negu geriausia teta.
As dar turiu patirti tokia su savo sunaus tevu is pirmos santuokos.Susirado jis dabartine zmona tada, kai mes laukemes sunaus ir bendravo iki as priverciau skirtis.Negalejau juo atsikratyti ilgai.
Gal viena is priezasciu -dabartine zmona negali tureti vaiku.
Tai kai mes issiskyrem vaikas jau buvo 8 metu ir aisku norejo teti matyti, o jai matomai jautri vieta , tai issikrauste su vyru i kita miesta.
Mano sunui jau 17, bet bendros kalbos su ja nerado.
Ir pagrindines jos klaidos-mato karta i pora menesiu(cia geriausiu atveju) ir pradeda ji kritikuoti, aukleti.........Tokioj padeti manau geriausia subtiliai bendrauti islaikant atstuma.
Va kaip pacios pav su pirmo vyro dukra..........
O jeigu neiseina-nieko blogo, juk ji ne naslaite, o kada nors supras kas ir kaip viskas...........
