Vaikas bijo eiti į darželį, po darželio ėmė bijoti svetimų žmonių

«13 4 5 7 Kitas »

2020.08.10 20:13 (prieš 5 m.)

Mes dveju ir bandem palikt, nepasiteisino vaikas pernelyg isgyveno. Bandysim dabar kai dukrai 4 suejo. Del to kad socializacijos ismokstama vien as nesutikciau, mano dukra jautri nemegsta garsu nuo vaikystes, tokia pat buvau ir as. Tai darzeli prisimenu tik asaras daugiau nieko, mane mama leido nuo 2. Tiesiog gal vaikui dar nelaikas.

akirita

4 m. 9 mėn.

9 m. 5 mėn.

2020.08.10 20:24 (prieš 5 m.)

Tikrai perspausta dėl socializacijos. Dukrą į darželį išleidom beveik trejų, jinai jau pilnai žaidė, bendravo su kitais vaikais, labai lengvai ten adaptavosi ir susirado draugų. Bet tokia yra nuo mažumės be specifinių mūsų nuopelnų - stipri ekstravertė, lengvai einanti į kontaktą, greitai susidraugaujanti, kviečianti žaisti kitus. Ir tam susiklostyti tikrai nereikėjo darželio (į kurį, beje, vedam ne pilną dieną ir net ne nuolat, nes tai karantinas, tai dabar ilgos vasaros atostogos ir t.t.). Aplinkoj matau labai intravertiškų, jautrių vaikų, jie tiesiog tokie yra ir primygtinai juos socializuojant galima padaryti kur kas daugiau žalos nei duoti naudos.

Šilo_uoga

2020.08.10 20:30 (prieš 5 m.)

Na jeigu jūs čia apie mano komentarą dėl socializacijos, tai aš rašiau tik apie tam tikrą tipą vaikų ir taip, labiau intravertiškus, kokia yra mano dukra. O ne apie visus. Ir tai, ką rašiau nėra išburta iš horoskopų knygos, daug konsultacijų turėjau. Parašiau tai, ką sužinojau, kai domėjausi, o kas kam reikalinga, patys prisitaikys. Nebūtina visiems grot gyvenime tais pačiais instrumentais. Kas tinka vienam, netinka kitam ir išgirst skirtingas nuomones yra reikalinga ir naudinga.

3
2020.08.10 21:11 (prieš 5 m.)

Šilo_uoga parašė:
Na jeigu jūs čia apie mano komentarą dėl socializacijos, tai aš rašiau tik apie tam tikrą tipą vaikų ir taip, labiau intravertiškus, kokia yra mano dukra. O ne apie…

Vinareiksmiskai... vaikas 1 metu ir 11 men neturi eiti i darzei del socializacijos, nes jam to dar toli grazu nereikia ir visiskai nesvarbu jis labiau bendraujantis ar uzdaresnis... tokio amziaus vaikai i darzeli eina tik del to, nes tevams reikia dirbti... bet jeigu tik yra galimybe buti su vaiku, neatsisakykit jos...

9
2020.08.10 21:39 (prieš 5 m.)

Pati dirbu auklėtoja, puikiai suprantu situaciją iš abiejų pusių. Norisi nemanyti, kad auklėtoja netinkamai elgiasi su vaikučiu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra vaikučių, kurie adaptacijos metu nesileidžia raminami, todėl verkia, kol ateina mama arba tik trumpai susidomi veikla, o prisiminę mamą vėl susigraudina.. Tai išties labai sunkus laikas ir vaikui, ir tėvams, tačiau svarbu pasitikėti auklėtojomis, vaikai jaučia tėvų nerimą. Taip pat manau, kad per anksti 2 metukų leisti į darželį, nebent nėra kito pasirinkimo. Aš pati grįšiu į darbą tik kai sūnui sukaks 3 metai ir 4 mėnesiai, tuomet ir jis pradės lankyti darželį.
Labai gaila, kad dėl viruso vaikučiai netenka galimybės iš anksčiau po truputį susipažinti su darželio aplinka, lauke sutikti kitus vaikus, nes toks susipažinimas tikrai palengvina adaptaciją.
Mano pirmai dukrai adaptacija nepraėjo lengvai, ją teko leisti į darželį 2 metų 8 mėnesių.

2

Ingridv

Una Šiaurė 8 m. 11 mėn.

2020.08.10 21:45 (prieš 5 m.)

Šilo_uoga parašė:
Na, mano nuomone, tai tiesiog labai sunki adaptacija. Mes turėjom labai labai sudėtingą, kur iš tikro galvojau, kad nebevesiu vaiko į darželį išvis (irgi nebelikdav…

Dėl socializacijos - dvi mano draugės išvis nelankė darželio, gyveno beveik vienkemy. Dabar turi puikias šeimas, puikias karjeras, daug draugų, labai komunikabilios. Taip kad tikrai darželis ne rodiklis.

Ingridv

Una Šiaurė 8 m. 11 mėn.

2020.08.10 21:50 (prieš 5 m.)

@Merida@ parašė:
Vinareiksmiskai... vaikas 1 metu ir 11 men neturi eiti i darzei del socializacijos, nes jam to dar toli grazu nereikia ir visiskai nesvarbu jis labiau bendraujantis…

Visiškai pritariu. Pati pradėjau vesti anksti, 1 m. 7 mėn. Nebuvo jokių sunkumų, jie iškilo tik po pusmečio pakeitus darželį, kur buvo tragiška situacija su auklėtojomis. Pakeitus atgal vėl viskas puiku.
Bet kaip nereikėjo draugų, taip nereikia ir dabar. Į darželį nori eiti, patinka auklėtojos ir veiklos, bet laisvu laiku lauke žaidžia visada viena, tyrinėja savo vabalus sraiges ir augalus.
Bet kokiu atveju vaikui geriausia namie su šeima.
Mano močiutė vis nusistebi, kaip tokią mažą vedu į darželį, jos žodžiais juk vaikui reikia tik mamos.. pati ji užaugino keturis vaikus, ir laukus dirbo ir tt, bet vaikai buvo pirmoj vietoj.

Šilo_uoga

2020.08.10 22:14 (prieš 5 m.)

Ingridv parašė:
Dėl socializacijos - dvi mano draugės išvis nelankė darželio, gyveno beveik vienkemy. Dabar turi puikias šeimas, puikias karjeras, daug draugų, labai komunikabilios…

Aš buvau irgi iš tų vaikų, kur nelankė darželio, mama augino iki pat mokyklos. Ir augau mieste, daugiabuty, kur vaikų buvo nemažai, bet buvau itin nedrąsi ir su jais nebendravau. Trumpai tariant, man visada buvo įdomiau su vyresniais (lygiai taip pat kaip ir mano dukrai dabat). Pirmoj klasėj patyriau visišką šoką, kad reikėjo eit į mokyklą, adaptaciją turėjau būtent tada, negalėjau susikaupt mokytis, nes norėjau namo. Verkdavau ryte prieš mokyklą, verkdavau per pamokas. Tėvai nesuprato kas vyksta, galvojo, kad man mokykla nepatinka, o man nepatiko tai, kad aš išvis neturėjau draugų. Aišku, dar daug lėmė ir tai, kad po darželio visi ir nuėjo kartu į mokyklą. Dar dabar prisimenu tą jausmą, kai visi žino vieni kitų vardus, o aš nepažįstu nieko. Nors tiksliau, tai nesupratau, kodėl jie vieni kitus pažįsta, o aš ju ne. Ir mano smegenys neišnešė kodėl aš nieko nepažįstu. Pirma klasė man buvo tragiška, neprisimenu nei antros, nei trečios, bet pirmą prisimenu dar ir kaip. Ir su manim dabar viskas gerai, turiu nuostabią šeimą, belekiek draugų, bet kelias iki to buvo tikrai su duobėm. Ar darželis būtų kažką pakeitęs? Šiai dienai man atrodo, kad taip. Gal ir ne. Gal dabar irgi sėdėčiau ir šnekėčiau, kad reikia su vaiku būt kiek įmanoma ilgiau. Bet kiekvienam savos traumos, kažkas prisimena darželį kaip didžiausią kančią, kažkam keliavimas tiesiai į mokyklą buvo siaubinga patirtis savo dukros auklėjime meilę ir supratimą statau į pirmą vietą, išleidimas į darželį nebuvo lengvas sprendimas, bet apgalvotas ir parinktos atitinkamos sąlygos, ir tinkamai darbą išmanantys žmonės. Man dukros išleidimas į darželį niekad nebuvo lygus vaiko nusikratymu, kad galėčiau eit ramiai dirbt, jos dabartinė gerovė ir ateitis man yra svarbiausi dalykai. Čia tą rašau tik just in case iš mano žinučių nepasirodo kaip savaime suprantami dalykai.

1

Boružėlytė

daktariukė 10 m. 9 mėn.

programukas 13 m. 6 mėn.

2020.08.10 23:33 (prieš 5 m.)

Matas parašė:
Sveiki.
Situacija tokia, kad vaikui greitai du metukai. Pradėjom lankyti darželį, tiksliau…

Sveiki. Iki skausmo pažįstama situacija. Dukra jau nuo metų laiko atrodo sociali, bėgdavo pas vaikus žaidimų aikštelėse, tad su vyru pamąstėm, kad nuo dvejų metų išleisti porai rytų per savaitę į darželį (žaidimų kambarį) bus jai į naudą. Deja. Įstaigai ir auklėtojoms priekaištų neturiu, sūnus irgi ten lankė, viskas buvo idealu. Bet gavosi, kad dukrai per anksti. Nenorėdavo eiti, nuvesta verkdavo. Kol aš būdavau, nieko, tik noriu išeiti - ašaros. Leido mums būti ilgai, bet tas nepadėjo. Tada nusprendėm pabandyti griežtesnį variantą - nuvesti ir palikti. Auklėtojos rūpinosi kaip įmanydamos, dainavo, nešiojo, skaitė, veiklas siūlė, bet dukra visą laiką praverkdavo, ar 15 min palikta ar valandą. Kai dukra pradėjo bijoti išeiti iš namų - tai man buvo ženklas stop: ji manim tiek nusivylusi/nebepasitiki, kad net jei sakau einam į parduotuvę, ji eiti nenorėjo.

"Reabilitacija" truko kelis mėnesius. Pirmiausia kartu su dukra nuėjom į darželį pranešti, kad ji daugiau nebeateis (tą jau buvom sutvarkę telefonu, bet norėjau asmeniškai auklėtojoms padėkoti už pastangas ir kad dukra suprastų, jog čia viskas rimtai vyksta). Tada tvirtinom ryšį, dirbau, kad atgaučiau pasitikėjimą, įvairiais būdais rodžiau ir komunikavau, kokia ji man svarbi ir reikalinga. Kai mūsų santykiai grįžo į savo vėžes, pradėjo labai iš lėto pratinti prie minties, kad gal kada vėliau vėl eisim į tą žaidimų kambarį. Tėtis nuvesdavo pamojuoti auklėtojoms, kai vaikai žaisdavo lauke, pasikalbėdavom su auklėtojom susitikę parduotuvėj ir pan. Tas truko apie 3 mėn, kartą per savaitę ar dvi. Kai vėl pradėjo eiti, nebuvo ypatingai lengva, bet atradom palikimo ritualus, įprato, nebeverkdavo, po pasibuvimo būdavo linksma, auklėtojos sakė, kad pamažu įsijungdavo į bendras veiklas, ratelius, pradėjo pasakoti apie save ir namus. Taip išlankė beveik metus, o tada prasidėjo mokykla (pas mus nuo 4 metų). Su mokykla vėl visa istorija. Mėnesį lankė, buvo laimingiausia, o tada staiga nebenori. Nieko neįvyko, mokytoja viena buvusi sūnaus mokytoja, kita - pati dukra sakydavo,
kad ją labai myli. Bet vat nenori ir viskas. Išgalvodavo visko, bet nė vienos normalips priežasties. Po mokyklos laiminga. Karantinas buvo nerealus, nes rytais nereikdavo vargti bet paskui vėl atidarė mokyklas, tai pasikamavom, kol baigėsi mokslo metai. Kitais metais nieko gero nusimato, nes bus mokytojas: "mamyte, nenoriu į mokyklą, nes mokytojas Vincentas ne mergaitė" :oh bejėgė aš prieš tokius argumentus. Ar visi šitie cirkai susiję su tuo, kad per anksti bandėm išleisti į darželį, nežinau... ar kad padarėm tada pertrauką adaptacijoj... Tačiau bet kuriuo atveju, jeigu ėjimas į darželį turi tokį stiprų efektą vaikui, kad sukelia baimes ir nesaugumo jausmą, išvada viena - per anksti. Ir manau, kad vis tiek mažesnė klaida padaryti pertrauką, negu toliau kankinti vaiką.

Kantrybės, stiprybės ir daug meilės.

2020.08.11 00:01 (prieš 5 m.)

Boružėlytė parašė:
Sveiki. Iki skausmo pažįstama situacija. Dukra jau nuo metų laiko atrodo sociali, bėgdavo pas vaikus žaidimų aikštelėse, tad su vyru pamąstėm, kad nuo dvejų metų iš…

Atleiskit uz klausima gal asmeniska, bet cia Europoj nuo 4 metu mokykla? Tik idomu 😊