Ak, kaip puikiai pažįstama situacija 🙈 mūsų su vyru bendra istorija prasidejo prieš beveik 8 metus. Iš pradžių anyta atrodė malonus ir šiltas žmogus, bet metams bėgant pastebėjau, kad nėra viskas taip „medum patepta“. Kiek kartų su vyru bandė mus sukiršinti ir išskirti - jau nebeskaičiuoju. Mano nėštumo metu visiems (nesvarbu, pažįstamam, ar ne) aiškino, kad pas ją bus ANŪKAS, visiem detaliai pasakodavo kaip klostosi mano nėštumas (aišku, pati kvaila, kad pasakojau, bet nesitikėjau tokio viešumo). Vyras jai buvo pasakęs, kad „jei tu kam ir pasakoji, tai bent jos nėščios nenervink ir jai nepasakok, kam ką šneki“. Bet po vaikelio gimimo prasidėjo cirkai. Kadangi jau buvo Covid, gimdyves lankyti leido tik vienam žmogui ne ilgiau 15 min. Pirmą kartą atvažiavo su vyru antrą dieną po gimdymo, pasiėmė mergaitę ant rankų ir nė nebūtų davusi jos tėčiui, kol nepasakiau „tėti, gal ir tu paimsi dukrą pasidžiaugti ir pamyluoti?“. Tada atvažiavus aplankyti jau namie, sulaukė, kol vyras išeis parūkyti ir vėl buvo „tas ir tas klausė apie tave, tai taip ir taip pasakiau“. Neištvėrė nervai, ir pasakiau, kad apie mane ir mano vaiką nereikia skalambint, nes laimė myli tylą, o ir ne visi gero linki. Išbėgo verkdama ir dar nežinia ko vyrui prieskiedė, bet savaitę po gimdymo namie kas vakarą verkdavau ir su vyru jau tikrai norėjom skirtis. Tada bandė mane sugėdinti, kad apsiperkant vaiką palieku mamai, neva ji niekada savo sūnaus niekam nėra nė trumpam palikusi(mano mama gyvena netoli parduotuvės, todėl palikdavau max pusvalandžiui, o ji maždaug už 20km važiuojant labai prastu keliu), bet po savaitės buvo „tik sakyk kada, visada galiu pažiūrėti ir pabūti su mergaite. O dar kiek gąsdinimų nėštumo metu apie gimdymo traumas, nugraužtus spenelius, rėkiančius vaikus ir panašiai. Man aiškino, kad viena jos draugė raminamuosius po gimdymo gėrė, vyrui pasakojo, kaip kita pažįstama liepė vyrui pasiimti vaiką ir nešdintis iš namų, mūsų vestuvių šventės metu prie stalo pasakojo, kaip kažkas iš jos aplinkos „va kaip tik skiriasi“. Žodžiu, galėčiau rašyti ir rašyti... Priėmiau taktiką su tokiu žmogumi nekalbėti daug, kalbėti tik abstrakčiai, į viską atsakyti „ačiū, gerai“ ir kuo mažiau įsileisti į šeimą.
P. S.
Toms,kurios bandys teisinti jos elgesį rašydamos, kad kokiam FB ar Instagram (tokio neturiu) pati turbūt viską skelbiu, papildau, kad soc. tinklais beveik nesinaudoju, ten apie mano šeimą beveik nieko nėra, nes šventai tikiu, kad laimė myli tylą.