2013.06.17 10:37 (prieš 12 m.)
Dar vienas labai svarbus dalykas sioje situacijoeje,yra noras keist savo gyvenima. Prie didelio noro,ir pasiryzimo - viskas imanoma. Atsiras ir nauju pasnekoviu,su laiku ir nauju draugiu-draugu,tikrai dauk kas su mielu noru isties pagalbos ranka.Tik vel, reik moket pamatyt tai,ir priimt.
Taciau buna tokiu variantu, kai moteris buna bejegiskai,beprotiskai (t.y pamentusi sveika prota) prisirisusi prie dabartinio gyvenimo,prie dabartinio partnerio.Ir kuo daugiau jis ja skriaudzia,tuo,LYG IR,ta meile stipreja jam.Juk pagalvokit,kokia aistra isiliepsnoja po stipraus pykcio..
Sia situacija vadinu - savanaudiska ir mozohistine. Tai situacija,kai moteris galvoa tik apie save. Ji ,aisku,guodzias visiems kam gali, bet pagalbos nepriema, nes vis ACEIT tikisi,kad kas nors,kada nors pasikeis. Bet svarbiausia - ji pamirsta vaikus.Kurie nuo to siaubingai kencia.~
Tad susimastyk mergyt,kuriai situacijai tu priklausai. Jai pirmajai, pamatysi,viskas greitu metu pas tave pasikeis,naudokis bet kokia istiesta pagalbos ranka,ir tai daryk nuosirdziai,galvodama apie savo vaikus, ir zinoma apie save.Tu pamatysi,kiek zmoniu nori ir gali tau padet, ir koks is tiesu gyvenimas gal ir yra grazus.
Taciau jai tu priklausai antrajai situacijai - Uzjauciu tave visa sirdimi.Nes tu taip ir nugyvensi savo gyvenima - kumsciu laidyme,keiksmuose,nesiskaityme (palauk,vaikai dar uzaugs,nemanau kad jie labai dekingi tau bus uz tokia iskenteta vaikyste),isdavysteje. Ir tie zmones,kurie dabar tau tiesia pagalbos ranka - nusisuks amziams...
Baisu - bet tikra. Toks tas musu gyvenimas. Pabaigsiu vienu mylimiausiu posakiu:
Gyvenimas - tai kaip kino filmas. O mes esame jo aktoriai. Kiekvienas renkames sau scenariju...O nuo scenarijaus ir priklauso, busime mes pastebeti ir pripazinti ar ne...
Tad, sekmes