TV
ievi parašė:
O jums, Jusia, reikia viduj suprasti, kad vaikui didelis stresas ir jūs kitaip reaguosit, vaikas nejaus jūsų nervų ir tas prisidės prie situacijos gerėjimo.
na tas taip, tik as pati likau ziauriai paluzus. as per metus sugrioviau vyrui tai ka jis state 10 metu. vasara jis gauna darba musu kaime, bet iki to reikia isgyventi. jei ne mano liga, viskas butu buve gerai, ir as darba tureciau, ir vyras klientu nebutu prarades... na o su vaikais kaip nors susitvarkysim, blogiausiu atveju taip gyvensim iki vasaros, o tada tikiuosi viskas stos i savo vezias. Aciu uz patarimus, bandysim laviruoti.
bausmes laiptelio netaikau, bet kai labai tampa nevaldoma situacija, zaiziam tylos minute. susikabinam rankom atsisedam, nesvarbu ar ant zemes ar kedes, ar lovos, bet abu kartu. ir sakom šššš, prideje pirsta prie lupu. taip jis nutyla jei spiege, o tada bandom ka nors isgirsti, tarkim laikrodi ar saldytuva, kalbam pasnibzdom. taip nurimsta ir galim testi savo veikla toliau. zinoma sese kartais viska sugadina 
Be to visi turi galimybę neskaityti posto – tad labai nenusikalsiu išreikšdama ilgą nuomonę. 
), vienas iš jų dar ir negalią turi (patikėkite, tai labai įtakoja visos šeimos įpročius, elgesį, vienus ar kitus bendravimo ir ugdymo sprendimus). Taigi - daugiau mažiau viena su trimis vaikais, kurie vaikai kaip vaikai ir natūralu - "ožiai" mūsų namų tikrai neaplenkia. Aš tai vargina? Dievaži, tikrai taip. Ir ne tik vargina. Tai ir erzina, ir nervina, ir pykdo, bet tuo pačiu ir kelia šypseną, parodo jog tavo vaikas vystosi į savarankišką asmenybę, kuri vienok nenori būti įsprausta į tavo "galima ir negalima" rėmus (net jei tas "galima ir negalima" yra ribojama tik dėl to paties vaiko saugumo ir tam, kad jis suvoktų tam tikras visuomenėje priimtas normas). Taigi vaikas formuoja savo “aš“ vis pabandydamas peržengti ribas ir pažiūrėti ar tos ribos nuo vakar dienos nepakito, o mes (tėvai) savo ruožtu turime labai nuosekliai laikytis nustatytų taisyklių, kad vaikas suvoktų, kad vis dėlto ribos yra ribos, taisyklės yra taisyklės ir nei šiandien, nei rytoj – jos nesikeis. Ir viskas būtų labai gražu, jei vaikai net suvokę, ko iš jų tikimąsi liautųsi ieškoti būdų sulaužyti nusistovėjusią tvarką, o tėvai savo ruožtu nesistengtų iš savo vaikų padaryti pūkuotų robotukų, visada aklai vykdančių kas buvo liepta. Ne, visai ne iš blogos valios. Dažniausiai todėl, kad gyvenimas atsiradus vaikui nesiliauja ėjęs – mes ir toliau esam mamos, sesės, žmonos, draugės, kažkokios srities specialistės... Ir toliau turim savo pareigas, niekur nedingsta namų ruoša, kasdienė rutina ir aišku mūsų asmeniniai įpročiai. Ir jei iki vaikų, savo kasdienybę mes dėliodavom taip kaip norėdavom, tai aišku gimus vaikučiui mūsų “aš“ patiria šoką. Nes staiga, nebepavyksta ramiai išgerti rytinio kavos puodelio, neberandame laiko knygos paskaitymui, nebėra kada susibėgti su draugėmis, namuose daugiau mažiau visada yra netvarkos, o ką jau bekalbėti apie pasivartymą lovoje tiek kiek širdelė geidžia. Būna, kad pirmomis dienomis (o kartais ir mėnesiais) miegas apskritai tampa bene svajone. Todėl pripažinkim, neretai su baltu (o būna ir ne tokiu jau baltu) pavydu atsidūstam girdėdami, kaip kažkas pasigiria savo nepriekaištingu, jokių problemų nekeliančiu vaiku. Visi nori “patogių“ vaikų, “gerų“ kaimynų, “suprantančių“ draugų, artimųjų, “puikaus“ kolektyvo darbe. Bet retai kada girdėti kalbant apie tai, jog gera mus supanti aplinka yra paremta nuolatiniu kompromiso ieškojimu. Aš nesu pasaulio bamba ir niekas neprivalo suktis aplink mane ;) Ir mano vaikas nėra pasaulio bamba. Todėl nuo pat mažų dienų, po mažą žingsnelį, mes mokome savo mažus žmones – palaukti kelias minutes (pradžioje mažiau kreipiant dėmesio į ašaras), dalintis, rasti kuo užsiimti savarankiškai (kol mama gamins, tvarkysis ir t.t.), jau didesnius pipirus nepertraukinėti kai kalba kitas, sveikintis, atsisveikinti, dėkoti ir t.t. ir pan. Protingi tėvai niekada nemokins vaiko paklusti. Ne paklusti vaiką reikia mokinti, o eiti į kompromisus, mokyti suvokti koks elgesys kokias pasekmes iššaukia (netvarkingų, nemokančių gražiai su žaislais žaisti vaikų žaisliukus gali išsinešti netvarkos nykštukas, įsiaudrinusio ir su emocijomis nebesusitvarkančio vaiko gali laukti “apmąstymų“ kėdutė ar kambarys (patartina be žaislų), t.y. tiesiog elementariausi pavyzdžiai, visiems turbūt gerai žinomi ir neretai visai sėkmingai taikomi). Vaikai neįtikėtinai socialūs ir imlūs, jei tėvai tvirtai laikosi savo pozicijų, su pagarba ir meile drausmina, giria, moko – sąlyginai greitai jie intuityviai pradeda elgtis taip, kaip iš jų tikimąsi. Taip, jie vis karts nuo karto patikrina tėvų nubrėžtas ribas – maža kas galėjo pasikeisti nuo vakar, bet įsitikinę, kad vis dėlto niekas nepakito, vėl elgiasi tinkamai. Yra begalybė knygų apie vaikų auklėjimą – skaityti, šviestis ir domėtis visada yra gerai. Tai vienas iš būdų atsirinkti, kad būtent mums yra priimtina ir taikytina, kas nepasiteisina, rasti naujų komunikavimo su savo vaiku variacijų. Va, tarkim, vakar vienoje dabar mano skaitomų knygų pasibraukiau citatą, prie kurios nusipiešiau šypsenėlę:
