ugnekristina parašė:
Ir jums taip gerai? jus nieko nenorite tame pakeisti,jus jauciates ir esate laiminga ar ne?
Kartais esu laiminga, kartais ne. Siuo metu isgyvenu tikrai siaubinga laikotarpi. Gyvenu su tikru oziu, kuriam savo principai ir isitikinimai yra svarbiau uz viska. Ka as galiu pasakyt is pradziu jis su manim pasiliko tikrai tik del vaiko, nes kol mes kaip ir draugavome (net nezinau kaip ivardinti tuos santykius) jis susirado kita mergina su kuria jau norejo gyventi ir t.t. ir va paaiskejo, kad laukiuos. Jis man sake, kad su manim tikrai negyvens, bet vaiku rupinsis. Bet kazkas priverte ji persigalvoti, tad pasiliko su manim. Is pradziu tikrai buvo sunku, bet kuo tolyn, tuo viskas geryn ejo. Sake, kad myli mane daug kartu, buvo geras man. Bet va paskutiniu metu viskas labai pasikeite. Zinau, kad mano charakteris neauksinis, nes as bambekle tikra esu, visa laika tik bambu ir bambu, gal tas jau jam atsibodo labai, kad jam jau nebesvarbu ar as iseisiu is namu ar ne. Savaitgali labai susipykom, nes jis apkaltino mane, jog as specealiai pasiemiau jo telefona ir isvaziavau pas drauge, nors ta telefona jis pats masinoje paliko, o kai gryzau jis buvo jau tiesiog pergeres. Isvadino mane visokiais zodziais ir pasake, kad p**dinciau is cia. Na as susikroviau daiktus, pasiemiau vaika ir isvaziavau pas tevu. Jam net neidomu buvo, kad sakiau jog masinoje telefona paliko, jis jau ant tiek isitikines buvo, kad as specealiai taip pasielgiau. Bet va tas dienas pas tevu, kai buvau zinokit man tiesiog sirdis plyso is skausmo, kad as ne su juo, o jis nei rase, nei atsiprase... Zinau, kad kvailai pasielgiau, jog gryzau namo, nes jis mane isvis ignoruoja, bet as begalo bijau prarasti ji, nes labai myliu. As per daug silpna esu, kad elgciaus taip, kaip jis. Tiesiog per daug gera esu jam. Manes jau visi tiesiog gailisi, o kaip elgtis as net nezinau... Gal dabar kentet paprasciausiai ir pagaliau jam nusileist, stengtis nebebambeti....






