2011.09.25 11:51 (prieš 14 m.)
as iki siol maitinu sunu pati, man taip buvo keista, kad aplink tiek daug mamu neturi visai pieno, arba greit nustoja maitinti, is smalsumo pradejau klausineti kas ir kaip, ir dauguma mamu "neteko" pieno del streso vienokiom ar kitokiom aplinkybem. Manes visi klausdavo "na ar dar maitini?" tiesiog ir laukdavo, net ir as patyrusi visuomenes spaudima laukiau, kada man baigsis pienas
o pradzia tikrai nelengva kaip ir visoms:
1. nugriauzti speneliai, stresas del naujos gyvybes, ypac del pirmo vaiko, pilvuko diegliai, dar maniskis toks biski paturbinto sunkumo maziukas, daznokos rietenos su vyru is pastovaus nuovargio, daznas kelimas naktim, miego trukumas.
2. Pradzioj nemazai menesiu jautiesi kaline, nes niekur negali iseiti, esi "prirista", ypac, jei vaikas gimsta saltuoju sezonu.
3. Veliau vaiko yprotis daznai valgyti MP mums sunkino pradeti valgyti kieta maista, idejau labai daug pastangu, kad ismokyti valgyti ne tik MP: gydytoja saukia, kad truksta gelezies, o mano mazius ne neketina valgyti kitko (normaliau pats valgyti pradejo kazkur nuo 8 men.) vienu momentu buvau bepalustanti
4. siuo metu labai vargina del dantu naktinis issibudinimas ir daznas mano krutines "soskinimas" ir valgymas, kartais net iki 10 k. keliasi prie kruties, kartais net susinervinu.
Bet kazkaip as izvelgdavau visada geraja ir savanaudiska puse del maitinimo
cia as nekalbu apie nauda kudikiui:
1. Maitinant, kudikis nurimsta, as per tas 5-20 min. pailsiu ir atsipalaiduoju (del to man patinka maitinti gulint, bet moku ir kitaip) - man tai buvo ir tebera diziule pramoga ir galimybe pailseti
2. pradedu jausti begalo glaudu rysi ir begaline meile savo sunui
As pripratau, be to, ismokau ir jau nebekelia man sunkumo maitinti viesai, jei reikia. Kai kas paklausia, kiek zadu maitinti, visada atsakau tiek kiek dievas duos, net jei tai bus ir virs 2 m.
DAug man itakos padare ir praplove smegenis
K. Vitkausko knyga bei kiti straipsniai apie maitinima krutimi