Na, sieti patyčių problemą su materialinės gerovės klausimais, manau, neteisinga. Patyčių šaknys slypi daug giliau, kažkiek gal šiaip priklauso nuo aplinkos (vienose mokyklose geresnė atmosfera, kitose ne), bet daugiausiai pritariu, kad iš šeimos ateina. Tiek vienoj, tiek kitoj pusėj. Aš pati mokiausi tokioj a la truputį elitinėj mokykloj, tai buvo užuomazgų to šaipymosi dėl prastesnių daiktų, nes nemaža dalis mokinių buvo iš labai turtingų šeimų. Bet tai buvo labai mažu mastu ir labai greitai visi išaugo. Paskui jau net atvirkščiai - nefasonas buvo būti turtingam, ir visos tos "mean girls", mėgdžiodamos prasčiau gyvenančius, bet įdomesnius, kūrybiškesnius paauglius, taip pat apsipirkinėdavo skudurynuose ir sėdėdamos ant šaligatvių grodavo gitarom.
Esmė vaiko charakteryje, pasitikėjime savimi ir savo šeima, kiek jis pasiduoda tam spaudimui. Vienas, išgirdęs repliką apie savo aprangą, apsiverks ir užsisklęs savyje, kitas pats kartu iš savęs pasišaipys ir nuleis viską juokais, trečias atsikirs taip, kad "teroristui" maža nepasirodys, ketvirtas išvis gal ignoruos ir užsiims toliau savo reikalais. Ir tas pirmasis, kuris išsyk jautriai sureaguos, gali ant rytojaus nors ir nuo galvos iki kojų Dolce & Gabbana apsirėdyt, vis tiek iš jo šaipysis.
Tie jaunieji pašaipūnai patys šeimoje, matyt, jaučiasi nevertinami, negauna pakankamai meilės ir šilumos, tad bando bent kažkur pasijusti svarbiais.
Šiaip jo, aš už tai, kad tėvai turi stengtis dėl vaikų gerovės, taip pat ir materialinės. Mane vaikas kaip tik įkvepia siekti daugiau žinių, geresnio gyvenimo, pozityvesnio požiūrio. Bet gerovės užtikrinimas su mintim, kad tai apsaugos nuo patyčių, manau, kaip tik užprogramuoja negatyviai. Stengtis reikia dėl savęs, savo tikslų, sau brangių žmonių, o ne pataikauti ir lygiuotis į tuos, kas tave menkina.