Žinokite paklausiau, nes man tai irgi kažkiektais galima sakyti atitiko. Mūsų mažoji buvo kaip liaudiškai sakoma "netyčiukas". Aš mokiausi, vyras/draugas tuo metu dirbo. Neplanavome jokiu budu dar taip anksti turėti vaikų, nes ir patys dar ne kaži ką vienas kitą pažinojome. Buvome kartu draugavę 2 metus, nei daug nei mažai. Tai tas neštumas buvo staigmenėlė. Žinoma nebuvome iš medžio iš kritę ir žinojome iš kur vaikai atsiranda, to neneigiu. ir atsakomybės nuo to nesikratau.
Tuo metu kai sužinojome, gyvenome atskyrai. Tada nutarėm persikraustyti kartu gyventi. Tada pasirodė visas smagumas, nes mano svajonių princas nepasirodė toks jau išsvajotas
viskas kažkas mane nervindavo, sunki pradžia. Daug kartų irgi buvo kilusi mintis kvailiems poelgiams, nors iki dabar dėl to labai gailiuosi, kavailė buvau, kad apie tai ir galvojau. Ir skyrtis mintys buvo... Žodžiu ne kažį ką...
Susidurėme su tai sunkumais, bet regis lemtis tokia, mėilė gal beprotiška, nes iki šiol vis dar esame kartu ir dabar tuo labai džiaugiames, kad pasilikome drauge.
Sugalvojome, kad vaiko norime santuokoje, kažkaip beprotiškai regis skamba, nes tik minėjau apie skyrybas
buvom spontaniški, greitai keitėm nuomones. Su tom vestuvėm tai buvo tikra bėda, niekam nelinkiu laukiantis jas kelti, geriau tikrai palaukti, nes tai dideli nervai ir begalins stresas...
Neštumas praėjo sklandžiai, jokių vėmimų, nieko nesijautė, nei blogos savijautos, tik matyt per vestuves jau buvau išsekusi nuo visko, tai pradėjo iš nosies kraujas bėgti...
Gimė mažoji per anksti (33 sav)...
Tikrai buvo sunku, vyro darbas toli, aš viena kovojau su viskuo... Buvo net tokiu minčių, kad dėl visų sunkumų jis mane gali palikti, bet kai jam apie tai pasakiau, jis liepė vyti tokias mintys kuo tuolyn.
Dėl mergaitės, tai ji buvo atskirta nuo manęs, labai skaudu, nes tu nematai, nejauti savo angeliuko. Eini ten kas 3h ir matai kaip tavo tik ką gimęs stebuklas pavergęs tau širdį kovoja dėl savo gyvybės. Dėl jos, tik dėl jos vertėjo tiek stengtis. Regis ji labai norėjo pas mamą, nes labai greit viskas taisėsi, greit stiprėjo, ėmė valgyti ir pan. Po 10 dienų mus paleido į Santariškes. ten buvom irgi neilgai, tik atsitiko dar vienas smūgis, man atsirado uždegimas, nuo kurio ėmiau kraujuoti, tada mane išvežė atgal į antakalį, buvo taip liudna, norėjau pabėgti pas ją, bet supratau, kad jai aš tokia silpa ir bėjėgė niekuom nepadėsiu, tad per 2 d pasveikau ir mes susitikom, o visa kitą jau pasakojau