2014.02.06 09:08 (prieš 11 m.)
Man tai daug minčių duoda knyga "Išmintinga meilė". Ten aiškina, kad maži vaikai turi dviejų pakopų laimės suvokimą, jei taip galima išsireikšt. Pirmoji pakopa yra tai, kad jiems laimė tai yra tėvų meilė. Ir išvis, bet kokį tėvų elgesį (ar glostymą, ar mušimą) jie suvokia kaip besąlygišką meilę. Antroji pakopa yra tai, kad mažas vaikas savo laimę suvokia per prizmę "čia ir dabar". T.y. norimą daiktą (ar veiklą ar dar ką) jis turi gauti čia ir dabar, iškart kai tik užsinori. Jei jam nepavyksta - jis yra nelaimingas, jei pavyksta - švyti iš laimės. Tėvų darbas yra kantriai mokyti vaiką, kad ne viską galima gauti iškart: kai ko išvis negalima, kai ką reikia "užsidirbti", t.y. pavargti kol tai pasieksi... Šitas etapas berods vadinasi "visagalis aš"
Tai va jei tėvai nemokys vaiko, jis nesugebės savarankiškai pereiti į kitą brandos etapą, kuriame jis turėtų susivokti, jog ne viską galima gauti iškart ir tas negavimas toli gražu nereiškia kad reikia liūdėti ar isterikuoti. Taip pat vaikas turi išmokti siekti tikslo, išgyventi nesėkmes ir nepalūždamas eiti toliau link užsibrėžto tikslo.