TV
Nevisai tiesa, kad vaikas visiškai, absoliučiai, pats pasirenka tikėti ar netikėti Dievu, eiti ar neiti į bažnyčią - šeimos pavyzdys vis tik užkrečiamas. Jei tėvai nelanko šv.mišių, nesimeldžia prie jo ar neturi kažkokių kitokių vizualių tikėjimo reiškimo tradicijų, o meldžiasi (jei iš viso meldžiasi) prieš miegą, tyliai, paslapčia savo kambaryje - neįsivaizduoju kaip vaikui gali išsiugdyti kažkokie kitokie įpročiai. Juk jis nemato maldos, bažnyčia jam tėra pastatas mieste. Tai paprasčiausiai - natūralu. Vaikai yra mūsų atspindys. Taip, jie atskiri, saviti, tačiau vis tik - tai, ką jie mato kaip gyvenimo rutiną: jų kasdienybė, veiklos, poilsis, savaitgaliai, pokalbiai, aplinka kurioje gyvena, formuoja jų pasaulėžiūrą, nuostatas. Nesupraskit manęs neteisingai, jokiu būdu nekalbu apie vaiko tempimą į bažnyčią per prievartą, ar vertimą sėdėti šalia ir per negaliu melstis. Ne. Kalbu apie pavyzdį, kalbu apie tai, ką vaikas mato, girdi ir suvokia be bereikalingo piršimo. Pavyzdžiui. Augdama, labai daug laiko praleidau su močiute. Ji buvo žmogus "išmokęs" (išmokęs rašau kabutėse, nes išmokau, išjaučiau ir savo tikėjimą radau pati, bet matydama jos tikėjimą) mane melstis. Ne, ji niekada nesėdėjo ir nemokė manęs poterėlių, niekada nesitempė manęs su savimi į bažnyčią. Ji tiesiog tikėjo Dievu, pati tikėjo, taip kaip jai atrodė tinkama, bet atvirai. Ir tas matymas kiek jai iš tiesų reiškia malda, kokią vietą užima arba neužima bažnyčia - man formavo mano požiūrį į tuos dalykus. Neįkyriai, be priekaištų, pati mylėdama Dievą ir jausdama, kad jis myli ją – ji rodė man jo būvimą, rodė kur ji mato Dievą, kaip suvokia ir junta jo buvimą... Aš augau laisvai, visada galėjau rinktis ir bet koks mano pasirinkimas buvo pilnai šeimos priimamas, kaip mano pasirinkimas. Niekada nebūčiau gavusi priekaištų, jei bučiau nutarusi netikėti Dievu. Turėjau (ir turiu) teisę rinktis, teisę spręsti, daryti klaidas, persigalvoti, keisti savo nuomonę. Nes žmonės kinta, bręsta, sruva... Mano senelė man parodė ne piktą ir baudžiantį, bet mylintį ir atleidžiantį Dievą. Ji parodė savo tikėjimo išraiškos pasirinkimą. Ir nors į bažnyčią ji ėjo kiekvieną sekmadienį - visada sakydavo: Dievo namai, bažnyčia nėra mūro sienos, jie mūsų širdžių rūmai, vieta, būsena, kurioje ateina ramybė. Ir aš radau Dievą - savo, dar kitokį nei matė, jautė mano močiutė. Bet esu tikra, jei nebūčiau mačiusi jos tikėjimo - šiandien mano tikėjimas būtų dar kitoks, o gal jo apskritai nebūtų.
Analogiškai - krikštas, pirmoji komunija, santuoka, kiti sakramentai... Vieniems jie turi reikšmę, kitiems neturi. Ir tai jų pasirinkimas. Kartais net ir tikintieji, sakramentų reikšmę suvokia skirtingai. Tai, taip pat jų teisė. Bet reikšmė yra reikšmė. Ir keista, kad atėjus laikui tuoktis, žmonės ima ir pamiršta, nebežino, kad santuoka bažnyčioje yra sakramentas. Jam priimti yra taisyklės. Jei santuoka bažnyčioje žmogui nėra tiesiog "apsiženyjimas" gražioj aplinkoj, jei tai priesaika prieš Dievą, tai nuostatos priimant šį sakramentą (kitų sakramentų "turėjimas" taip pat turėtų turėti reikšmę) neturėtų kelti kažkokio nepasitenkinimo, ar klausimų kam viso to reikia...
bet nepatingėjau pasigooglinti trumpam.
bus matyt. O ir yra ką veikt su ja.
bet man tinka tai. Taip augau. Daug plėstis nesinoriu
Jūs matėte pavyzdį - pasirinkote netikėti (o gal tiksliau neiti į bažnyčią, o ne netikėti?). Sesuo matė pavyzdį - pasirinko savaip. Bet abi matėte kažkokią tikėjimo reiškimo formą. Tuo tarpu, jei vaiko šeimoje visiškai niekas nesimeldžia ir nėra nė vieno tikinčio - maldos ir Dievo suvokimas statistiškai pasitaiko daug rečiau, t.y. netikinčių tėvų vaikai kur kas rečiau renkasi tikėti. Ir čia kalba neina apie tikėjimo formą, jo gilumą ir t.t. ir pan. Tai būtų kita, neišsemiama tema 
Be to, mes jau ir taip laaabai nutolome nuo posto temos 
Kadangi autorė jau išsiaiškino jai rūpimus klausimus - tolesnė diskusija nebūtina 
