TV
puza91 parašė:
Sveikos busimos mamytes, nezinau gal dar yra moteru kurios jauciasi taip pat kaip as ir galetumem viena kita palaikyti. Man dabar 11 savaiciu nestumo, gyvenu uzseny…
Visų pirma laikykitės! Neėjau per indentišką situaciją, bet antrojo nėštumo metu patyriau daug emocijų, nėštumas buvo netikėtas, todėl išgyvenau stiprų vidinį konfliktą... gyvenau nepatogiame bute, kur netilpome visa šeima, pirkome nuosavą, buvo daug streso. Remonto etapu viskas užsitęsė, tai tik blogino mano savijautą.
Po gimdymo atrodė laikiaus, galiausiai įsidėjus varinę spiralę po dienos - dviejų, prasidėjo labai aktyvios panikos atakos. Manau turėjau psichozę, kadangi nuolatos jaučiaus, kad vyksta kažkas blogo, kad parduotuvėj krenta stogas ant galvos ir mirštu aš, miršta kiti. Panikos atakos tęsėsi gal mėnesį, iki tėčio mirties... su juo turėjome stirpų ryšį. Tada sekė gedėjimas...
Matyt kaip žinodama apie mėnuo po gimdymo pradėjau nuotoliu lankytis psichologės konsultacijose. Jas turėjau kartą į savaitę, tai palaikė mano psichiką sunkiu etapu, taip pat aktyviai rašiau dienoraštį. Kaip psichologė minėjo, lapas ištvers viską, o siela turi ribas.
Taip pat visam tam juodume, kai kasdien galvojau, kad mirsiu mane laikė mintis. Tiksliau įsivaizdavimas, kad vieną dieną aš apie šį etapą pasakosiu kitiems. Pasakosiu, kaip buvau pragare, bet grįžau. Kad nepaisant visko, perėjau tą etapą, man, mano šeimai - mums viskas gerai.
Padėjo dėkojimo technika. Dėkoti bet kam, už viską kas teigiamo per dieną įvyko. Bet kas man netiko, todėl dėkojau ir dėkoju Dievui. Nesu įtin tikinti, bet tikiu, kad yra kažkas stipriau už mus, kas girdi tas maldas ir padeda, ar tai visata, ar likimas - esmės nekeičia.
Jaučiaus baisiai vieniša ir nors vyras visalaik stengėsi, buvo šalia ir padėjo, jis daug dirbo, todėl negalėjo skirti laiko tiek kiek man reikėjo...
Neturėjau draugių, buvę ryšiai su giminėm galiausiai nutrūko po tėčio mirties. Kartais lifte kalbindavau žmones, nes jaučiaus begalo vieniša. Vienišumo jausmą padėjo mažinti ir forumas.
Galiausiai persikraustėme ir po biški, lėtai, bet užtikrintai gyvenimas gerėjo.
Tai ką jaučiate ir kokioje situacijoje dabar esate yra dvasiškai begalo sunku. Būti kitoje šalyje, neturėti palaikymo, lauktis, santykiai su vyru kliba... atrodo lyg gyvenimas po truputį eina nežinia kur. Bet nepamirškit, po kiekvieno nuosmukio eina pakylimas. Tai tik etapas, etapas kuris praeis. Laikykitės, nes kad ir kaip nesitiki, bet viskas bus gerai. Jei gavote šį etapą kaip išbandymą, tai ir pereisite jį, nes Dievas neduoda sunkiau, nei galime ištverti 🌸
