M38/ V34 metai. Man šiuo metu labai rūpi kaip Jus išgyvenote nesėkmes, ar ir Jums iš vyro pusės atitenka tik pasakymas: dėl visko kaltas tavo stresas, viskas bus gerai.... iš esmės mūsų istorija tokia: septyni metai buvimo kartu, iš pradžių kokie 4 metai buvo: kokie vaikai, kai žmonės dar gerai savęs nepažino, vėliau na gerai bandome, po metų bandymo stebuklas ir pastojimas, tik deja su nelaiminga pabaiga, devintą savaitę- persileidimas. Vyro žodžiai viskas bus gerai, nereikia jaudintis, daugeliui taip būna. Vėliau 1,5 bevaisiai bandymai, aš vis spaudžiau išsitirti, viską pasitikrinti, pati pasidarius visus tyrimus ir jau nuo gydytojo gavus tik vieną patarimą, kad jau reikia tikrinti ir ieškoti bėdų mano partneryje o ne manyje suskubau jį įkalbinėti eiti pas urologą. Kaip visada atsikalbinėjimas daug darbo ittt. Galiausiai pati viską suorganizavau, nuėjo. Pagal jį gydytojas pasakė jaunas, problemų neturėtų būti, bet davė indėlį ir sakė dėl šventos ramybės tegul pasidaro spermos bandymą. Trys mėnesiai praėjo kol prisiruošė ir po pykčių nuvežė ir pridavė spermą. Rezultatas: oligospermija tik 10 % judrios, 0% be judančios į priekį. Po šitos diagnozės gavau siuntimą i vaisingumo kliniką. Pasirodė mano kiaušidžių rezervas irgi jau apribotas, pagal gydytoją nėra ko stebėtis, 38 metai.Pirmas bandymas šių metų gegužės mėnesį: po stimuliacijos 15 kiaušialąsčių, gavosi dvi blastutės, kurias po mano primygtinaus mano prašymo ir įsodino, po dviejų savaičių kraujo tyrimas ir neigiamas rezultas. Jūra ašarų, vyras: ko čia pergyventi is pirmo karto mažai kam pavyksta. Gydytojas reikia sulaukti normalių mėnesinių ir bandyti iš naujo. Liepos vidurys pradedam naują etapą, stimuliacija, viskas nuo pradžių. Rezultatas 12 kiaušialąsčių ir trys blastutės įsodino dvi, vieną užšaldė. Vakar buvo kraujo tyrimas, rezultato elektroniniu paštu nesulaukiau, tik gydytojo skambutis HCG 76, per mažas, nėštumo nėra, visus vaistus tai yra progesteroną itt jau nebegerti, penktadienį ateiti kontroliniam kraujo tyrimui. Man vėl žemė iš po kojų.. niekas iš šeimos apie mūsų problemas nežino, tik sesuo, darbe irgi turiu būti stipri, nieko neparodyt. Vyras irgi kabinėjasi dėl visokių smulkmenų, nulis supratimo, nulis palaikymo, tik vien eik pas psichologą jei nesugebi susitvarkyti su savo emocijomis... žinoma pykčio ir nevilties momentu pasakiau, kad jis kaltas, kad taip ilgai delsėm, neieškojome priežasties ir gaunasi kaip gaunasi, jis tik grasina skyrybom ir meta sakinius: jei aš tau netinku susirask geresnį. Bet kur gi tas palaikymas, sakiau jam nesupranti kiek reikia visko ištverti nekalbant apie mėlynėmis nusėta pilvą iki nuotaikos svyravimo, nerimo priepuolių itt. Bet kažkaip matomai vyrai mano kad valandos išgedėt nesėkmę užtenka... o man neee, man pykta, apmaudu, skaudu, baisu ir visai neaisku kaip toliau bandyt ir būti ramiai... jau net pagalvojau gal bandyti Turkijoje, nes šiuos du kartus darėmės Vokietijoje, bet asmeniškai jaučiuosi tik kaip numeriukas, jokios empatijos iš gydytojų pusės nėra, tik pinigai... bandyk dar kartą...
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
Vaikas
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Laikas mokyklai
- Neišnešioti kūdikiai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
