Sveiki,
Apie savo nevaisingumo problemas zinau apie pusmeti. Dar metus pries tai nesekmingai bandeme pastoti. Problemos sunkios, visi gydytojai skatino daryti ivf. Dabar esu pastojusi (pavyko naturaliai), taciau tai nesivystantis nestumas ir laukiu savaiminio persileidimo.
Apie sias problemas zino tik mano vyras ir kelios drauges, daugiau niekas. Kartais norisi issipasakoti tevams, ypac uosviams, kurie yra gana silti zmones. BET jauciu kalte, geda, kad negaliu ju sunui pagimdyti vaiko, tarsi atlikti savo pareigos. Viska sunkina ir tai, kad problema yra tik manyje, su vyro sveikata viskas puiku. Zinau, kad netureciau saves kaltinti ir gedytis, bet tas blokas yra, negaliu jo perlipti. O jeigu jie demonstruos palaikyma ir rupesti, taciau uz nugaros kaltins mane ir gailes sunaus, kad tokia zmona susirado?..
Ypac sunku del nesivystancio nestumo, sunku laukti persileidimo ir niekam negaleti pasipasakoti. Apsimesti, tarsi viskas gerai, i " kaip gyvenate?" atsakyti melu.
Taciau tarsi isdidumas ir gedos/kaltes jausmas neleidzia pripazinti, kokia esu nevykele.
Ar jus pasakojotes apie tokio tipo problemas savo artimiesiems? Ar nuo to palengvejo, o gal atvirksciai, pasidare dar kebliau?







