Gal įdomi istorija, o gal standartinė. Viskam papasakoti ir savaičių neužtektų. O čia tik, mano nuomone, svarbiausi fragmentai. Mano tėvai - mylintys,dirbantys. Buvo namai,buvo kažkiek laiko su šeima, rupesčio ir globos. Bet tėvas gėrė. Gėrė baisiai. Ir mušė mano mama. Būdama vaikas, mačiau labai baisių dalykų -daug riksmų, pykčio, kraujo, bėgimo iš namų, prievartos, klajonių naktim po miesta su sumušta verkiančia mama, laukiant kol tėvas namie užmigs, beviltiški bandymai gelbėt mušamą mamą. Bet tėvai mane mylėjo. Vėliau, pradėjo gerti ir mama. Ji turėjo ir vis dar turi puikų darbą, normalų socialinį gyvenimą ir laisvalaikį (su tėvu išsiskyrė, kai man buvo 27 metai), bet žinau, kad ji vis dar geria. Mano aplinka ir draugai - mano požiūriu normalūs ir suaugę žmonės, turintys išsilavinimą, profesijas, darbus, šeimas, vaikus. Bet daugumą jų yra sunkių dalykų patyrę, mėgstantys pabūt su draugais, išgert, parūkyt, atsipalaiduot. Aš taip pat. Manau,kad nemažai gyvenime pasiekiau - mokslai geram universitete (bakalauras ir magistras), tikrai geras ir gerai apmokamas darbas, nuosavi namai, kelionės, puikus laisvalaikis. Bet mėgdavau ir mėgstu išgert ir parūkyt. Atrodo, kad man tai vienintelis atsipalaidavimo būdas. Būdavo ir yra. Studentavimo laikais taip pat buvo daug išgyvenimų. Turbūt kaip pas kiekvieną - nelaiminga meilė, išdavystė (ir mylimojo ir geriausios draugės), netektis ir tt. Tačiau vėliau sutikau savo mylimą vyrą, Ištekėjau iš didelės meilės. Bet išgert ir parūkyt vis dar liko mano didele gyvenimo dalimi. Jei pasitaikydavo koks sunkesnis gyvenimo įvykis - gerdavau juodai, rūkydavau juodai (bet kaip ir mama - sugebėdavau viską laikyt paslapty ir išlaikyt kitas gyvenimo dalis puikiai funkcionuojančias). Su vyru laukėm vaiko. Laukėm ilgai. Niekaip negalėjom susilaukti. Kai pradėjom tirtis dėl nevaisingumo - mums kaip tik buvo nustatytas sunkus nevaisingumo atvejis. Bet tuo pačiu su šia naujiena atėjo ir kita - aš pastojau. Ir pastojau natūraliai. Gydytojai sakė - tai stebuklas. Gimė dukra. Auginom sunkiai - sunkus maitinimas, sunkios naktys. Bet be galo dukrą mylėjom ir norėjom daugiau vaikų. Gydytojai sakė - jei norit daugiau vaikų, rekomenduojam nedelst ir atlikt tam tikras procėdūras, nes antrą kartą stebuklo nebus. Taip ir padarėm. Pradėjau lauktis dvynukų berniukų. Jie gimė, kai dukrai buvo 1,5 metų. Nei mes, nei gydytojai nesitikėjo, kad taip greitai pastosiu. Nors ir turėjom pagalbos, su trim tokiais mažyliais buvo be galo sunku (ir vis dar yra). Dukra visada prastai miegojo. Paskutinį mėnesį kai laukiausi berniukų, prie dukros tekdavo naktimis keltis ir 5-7 kartus. Vaikas aktyvus, reikalaujantis daug dėmesio. O namie naujagimiai dvynukai, kuriems reikia mamos ir kuriuos reikia maitinti kas 2-3 val ir naktį ir dieną. Vaikai po truputį augo, bet situacija išliko sunki. Visi maži, visi nori meilės ir mamos, aišku ir tėčio (bet tėtis dirba juk dieną), visi naktim keliasi. Berniukus 8-9 val vakaro užmigdai, tada bėgi pas dukrą, kuri užmiega 10 val. Tada bėgi praustis, nors kažkiek buitį apsitvarkyr ir valgyt pagamint. Tada visi pradeda keltis, tai pirmas, tai antras, tai trečias vaikas. O dažnai ir du ar trys vaikai kartu. Nors ir turėjom pagalbos, bet buvo labai sunku. Ir vis dar yra. Man vienintelis būdas atsipalaiduoti - tos kelios minutės išbėgti parūkyti ar išgerti. Jei žinodavau, kad tėtis ar močiutės naktį pažiūrės vaikus - gerdavau ir rūkydavau tą naktį juodai. Bet gyvenimas kaip ir buvo gražus. Buvau dėkinga už mylimą gerą vyrą, tris sveikus gražius vaikus ir stabilų finansinį pagrindą. O tada. O tada sužinojau, kad laukiuosi vėl.. buvau visiškoje panikoje. Berniukams tik 6 men.Draugės sakė - išprotėjai, negimdyk. Vyras sakė - darom, kaip tu nori, bet mes turim pasirinkimą, o aš rinkčiausi, daugiau vaikų neturėti. O aš nežinojau ką daryti. Niekada negalvojau, kad atsidursiu tokioje situacijoje, o ypač kai buvo konstatuotas sunkus vaisingumas. Prasikankinau su įvairiom mintim 1,5 mėn. Tai buvau pasiryžusi gimdyti, tai ne. Kai visi vaikai rėkdavo ir lipdavo ant manęs su "mama, mama", tiesiog būdavau panikoj su mintim - o kaip dar ketvirtas...Kai kuriom naktim palūždavai ir eidavau rūkyt. Ir ne šiaip 1-2 cigaretes surūkyti, o 2 pakelius per naktį. Sėdedavau ir verkdavau. Galvodavau, kaip aš viską susitvarkysiu, kaip kentės mano vaikai. Su kiekviena cigarete grauždavau save, kad baisiai kenkiu vaikui. Tada skaitydavau straipsnius apie rūkymo žalą vaikui, tada apimdavo panika ir vėl rūkydavau. Taip tęsėsi 1,5 men, kol galiausiai mano vyras pasakė - gana kankintis, galim rinktis ir rinkimės dar vieno neturėt. Taip ir pasirinkau. Bet pasirinkau todėl, kad maniau jog po tokio besaikio rūkymo, ketvirtas gims nesveikas ir tai bus kryžius visiems. Supratau, kad abortas - kryžius man visam gyvenimui. Bet maniau, kad nesveikas vaikas - kryžius mano šeimai visam gyvenimui. Todel pasirinkau negimdyt. Ir tai yra baisu. Ir laikausi sveiko proto namie, tik todėl, kad aplinkui sukiojasi trys mažyliai. Bet nežinau, kaip reikės gyvent toliau. Vat tokia ta mano gyvenimo istorija.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
Vaikas
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Neišnešioti kūdikiai
- Peršalimo ligos
- Vaiko ugdymas
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Vaiko higiena
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
ir kaip kita nėštukė laikosi? Nepamenu vardo tik nuotrauką 🙈
