j-a-u-n-u-t-e parašė:
nuosirdus aciu, tik labai sunku vel prisileist zmogu, kai paliko pacia sunkiausia akimirka, kai turejai viena isgyventi visa ta skausma... viena buvau, kai prabusdavau po sapnu , kuriose matai maziuke, o esi viena, niekas neapkabina... sunku,.... sunku vel patiketi zxmogumi, sunku.... viskas atrodo musu bendravime gerai , bet sirdy yra labai sunku... juk skausma turejome dalintis abu, o ne po viena... juk vaikutis buvo abieju...
visiska teisybe sakai.. bet gal jis irgi buvo sukrestas? maniskis pati pirma vakara grizus is ligonines po gimdymo paliko mane 3valandoms papludusia krauju, o pats nuleke alucio isgert i parkeli su draugu.. bet po kokiu 2sav atlego maan tas pyktis nes supratau kad jam sunku kaip ir man, jis labai dziaugesi busias tetis.. o kai reikejo laukti tyrimu atsakymu kas visgi blogai su musu mazyte, as iki isnaktu ieskojau info internete, o jis kokia 9vakaro ant sonelio ir miega, as jam rodau, pasakoju ka radau, o jis zaidima isijunges viena ausim manes klause.. lb sunku man buvo nes irgi jauciausi viena. bet kiekvienas zmogus savaip kencia, as gal noriu visiems isrekti kaip man skaudu, noriu guostis, kalbetis, o kitas zmogus isvis vengia tos temos ir viska iskencia savyje.. galbut ir tavo draugui ta kancia pasireiske kitaip, juk nepamirsk kad ir jis prarado vaikeli..gal jam taip isejo pergyventi ta tragedija.. P.S. maniskis jau po keliu menesiu sake jog jautesi nenormalus, kad cia jo kalte, kad jis kaltas, is jo puses ivyko tas blogas apsivaisinimas, ir netik kad pats save iskaudino bet dar ir man toki nepakeliama skausma sukele. issikalbekit abu kartu, kas ka jauciat, kodel taip isejo jog buvot atskirai tokioj nelaimej.





