Kornelija, autore,
Kažkaip daug galvojau apie Jūsų situaciją ir prisiminiau save
taigi. Nebuvau ta, kuri nemėgo nuo vaikystės rūpintis kažkuo, kaip tik esu labai rūpestingas žmogus, net per daug. Kad vaikų visada nenorėjau, tikrai nebuvo kaip pas jus. Bet. Atėjo laikas, kai man vaikai kėlė siaubą ir nesupratau, nu kaip savo noru, galima norėti nemiegoti, visi pampiai, vargai ir t.t. neturėjau tų rožinių akinių vaikams, kaip kitos, kad svaigsta. Ne man. To nesupratau
Tada prasidėjo depresijos, ligoninės, vaistai, stacionarai, krizių centrai ir t.t. ir galiausiai ilga psichoterapija. Mano atveju, aš labai dažnai kalbėdavau, kodėl nenoriu vaikų, kam jie ir t.t. žodžiu baimėmis maskavau savo norą
prireikė metų kol tai pati supratau ir dar gal 3 mėnesių adaptuotis prie tos minties ir tada jau pasiryžau pastoti. Nebuvo neplanuota. Ar dabar alpstu pamačius vaikus? Ne
Toli gražu nesu super mamytė, stengiuosi kiek galiu, atsižvelgiant į tai, kad vaikas labai neramus, manau, kad nesu ir pati blogiausia... Mano psichiatrė pasakė kartą, kartais motinystė moterims padeda įveikti depresiją, ar sumažinti, kai reikia rūpintis kitu ir nebelieka tiek laiko galvoti aoie save, ar kažkas panašaus.
kadangi ji matė, kad esu rūpestinga, tiesa, daug dalykų pasakė per 15 min, kol aš supratau kad tai tiesa, prireikė 1-1.5 metų. Tai va. Ar lengva? Ne.
Visą nėštumą buvo daug nervų, verkiau ir atsiprašinėjau vaiko. Kai visos svaigo greičiau gimdyti, aš nenorėjau greičiau gimdyti. Man atrodė juokinga ir naivu, kad tikisi jog bus lengviau. Ir tai dažniausiu atveju naivu
gimdymo bijojau kaip velnias kryžiaus. Baubdavau duše kaip vilkolakis prieš pilnatį vien nuo tos minties. Na ir atėjo gimdymo naktis.
ir žinot ką? Jokios baimės! Važiavau linksma, džiaugsminga. Kol vyras lakstė iš kampo į kampą stresuodamas, aš su sąrėmiais sakau aj išnešiu šiukšles. Jokios baimės, jokios panikos. Kai gimė dukra, pirmą parą bijojau su ja užmigti, dėjau į tą lovelę. Ir pamenu pirmąją naktį, nes gimė ryte, ji jau mus šokdino, bet. Tada atėjo tas buuuum į galvą, apsiverkiau iš tos laimės, kas man nebūdinga, nes esu totali kalė 🤣 ir sakiau, Dieve Dieve, jeigu būčiau žinojus, kad Tu tokia neapsakomai nuistabi, būčiau ir aš norėjusi anksčiau pagimdyti.
tai va. Nežinosit kaip bus. Jūsų baimės dangsto viską kas gali būti gražaus ir gal ko iš tiesų norite. Gal. Bet čia apie mane. Ir gal Jums kažkuo tai padės. 🙏