TV
Ingka parašė:
Va pas vyresneli tokia situacija būdavo, kad gali dvi valandas zviegt, nepadės jokie raminamai ir kitokie cackinimai. Kaiptik dar smarkiau pradėdavo. Ką tokiu atvej…
Joms gerai pavyksta, nes jos per diena simta kartu ta pati daro ir geriau nepadarys valgyt, bet mokysis vaiko poreiki atliepti 
Ir kazkada tai atsiperka. Gi Jums irgi nepatiktu, jei supyktumet ir vyras sakytu zinai, neturiu as laiko cia tavo zyzimu klausyt, einu dirbt Kodel
save taip lengva suprast, o vaiko ne? Gi ten ta pati emocija Aisku, reikia turet ir aiskias ribas/taisykles, nereikia vaikui uzpakaliuko buciuot visais gyvenimo atvejais bet reikia aiskiai iskomunikuot taisykle/riba ir niekada nesimetyt, nes vaikas tiesiog nesupras. Aisku dar butina suprast, kad bus dienu, kai nepavyks nu nes ir nuo konteksto priklauso, mama kartais irgi buna pilna emocijos, pavargus ir pns. Tiesiog nebauskit saves uz tai ir nenuleiskit ranku! Geriau bandyti simta kartu ir tiek pat kartu klysti, bet vistiek bandyti ir DAR svarbu vaiko atsiprasyti ir parodyti jam, kad ir mama zmogus, ji klysta, bet moka atsiprasyti ir pripazinti klaida
laukiausi įvairiuose seminaruose Uk ir čia dabar Lietuvoje. Išbandėm įvairias taktikas, griežta Ne. Pati lankausi pas psichologę, kad išsikalbėti. O blogiausia, kad mes su neurologia ir psichiatru įtariam, kad čia dar tokia forma vyksta epilepsija. Tai ką mamos noriu pasakyti, aš būna nebetekusi kantrybės ir apšaukiu vaiką ir nuvedu į jos kambarį (dėl saugumo) kad mažiau visko sulaužytų. Mažajai labai patiko knygutė."Sudie Drugeliai" apie ežiuką kuris bando atsikratyti nerimo. Nuo mažens mokinau atskirti emocijas ir jei dabar mažiau gauna dėmesio iškart pasako aš noriu bučkiu ir apkabinimų. Bet va, kad į sese ne reaguotų, atsitrauktų, tai neišeina ir tada tarpusavyje susimuša, jei per kelias sekundes nespėju atbėgti.
