2013.06.07 18:42 (prieš 12 m.)
Mano santuoka pirma ir kol kas vienintelė ir tikiuosi, kad jeigu ir bus kitos, tai tik sidabrinės, auksines, gal dar deimantinės su tuo pačiu vyru.
O jei kalbėti apie autorės baimę, tai yra labai natūralu- pirma patirtis nuėmė rožinius akinius ir dabar jau galite realiai žiūrėti. Baimė dažniausiai atsiranda tada, kai ko nors nežinome, o tuokiantis mes realiai nežinome nieko apart to , kad norime su tuo žmogumi nugyventi likusį gyvenimą. Deje, tas gyvenimas yra ne tik tiesus kelias, jame yra daug posūkių, nuoklanių, įkalnių, vingių, duobių, kurių neišvengsite nepriklausomai nuo to ar susituoksite, ar ne. Jei tuokiames apie tai negalvodami ir neturėdami baimių, tai, ko gero, nelabai suprantame, kur leidžiamės ir iškilus kokioms nors problemoms tie santykiai pasirodo kitokioje šviesoje. Todėl bijoti, manau, yra, natūralu, mano galva tai parodo santuokos svarbos, atsakomybės suvokimą. Kas iš to, jei (pa)gyventi nesusituokus? Ar santykiai ne santoje Jums mažiau svarbūs? Tada kam iš viso gyventi kartu?
Mes su vyru susituokėme po septynių metų bendro gyvenimo, kai pasisatėme namą ir pastojau; aš niekada nesupratau jo nenoro tuoktis- jis motyvavo, kad santuoka nieko nepakeis, tai tik popierėlis. Iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo, bet būtent santuoka ir atsakingumas už priesaikos žodžius jos metu, man padeda, kai užklumpa problemos; kartais norisi viską mesti po velnių, susikrauti daiktus ir daugiau negrįžti, kad nereikėtų bartis lygioje vietoje. Ir tuomet galvoju ne apie vaikus, o apie tai ką aš sakiau prisiekdama mylėti ir gerbti visą savo gyvenimą- aš neprisimenu nieko, ką sakė kunigas, bet savo sakomą kiekvieną žodį tariau su didele atsakomybe ir supratimu, kad bus sunku, bet reikės viską kažkokiu būdu išspręsti, kad tai nebūtų tik žodžiai (arba popierėlis). Ir buvo baisu, labai baisu, nors savo vyrą myliu ir tikiu, kad jis vienintelis su kuriuo noriu gyventi.