2015.06.19 22:13 (prieš 10 m.)
Noreciau ir as issikalbet ..
kuo nestumo savaiciu daugyn, tuo labiau apgailetina jauciuos. Esu kaip ir viena.Vaiko tevas is kart suzinojes "naujiena" teske, jog vaikas ne jo, o veliau isvis, jog daryciaus isvalyma. Buvo labai skaudu, taciau laikiaus ir tikejau, jog viskas susitvarkys. Taip ir buvo, nors ne itin, bet po biski apsipratau su nestumu. Pasiputes arbuziukas, pirmieji judesiai dave savo dziaugsmo. Na ka ir tevelis apsireiske, (nugirdo, kad laukiuos berniuko) sake, jog pades, kad atleisciau uz viska ka sake. Mano, jog atleidau, bet ne, man per daug skaudu, taciau del ramybes susitaikiau su tuom ir stengiuos visad jam atsakyt kada apsireiskia, kad suprastu, jog neesu pries ji. Noriu vaikui gero, abieju tevu, gerai sutarianciu, nors negyvenanciu kartu. Taciau mane siutina tai, jog praktiskai visad jis uzgeres, aiskina, jog nori sustot susitvarkyt, taciau to nedaro. As siam metui turiu vaikui vos kelis daiktelius ir tai visi dovanoti, o jau prasidejes 7 men. Pati vargiai isgalesiu vaikui ka nenaudoto nupirkt ir tai mane vercia jaustis apgailetina, neisgalincia nieko savo vaikui suteikti, o jis geria sau laimingas. Neseniai vos ligonineje neatsduriau, taciau jam nesakiau apie tai, bijojau, kad apsidziaugs, kad gali vaiko nelikt. Turejau planu gaut pinigeliu is valstybes, taciau planai zlugo, sedziu praktiskai suskilusioj geldoj. Is nevilties norisi galva i siena dauzyt .. kartais susimastau ar nebutu buve geriau atsisakyt vaiko, o ne pasiust i toki nelaiminga pasauli ..