Mano istorija tokia, planuojam nuo 2018m liepos mėnesio, pagavom žirniuką iš trečio karto, bet apie 7-8 sav nustojo vystytis, kadangi 2 sav laukėm niekas nevyko tad padarė išvalymą(ne vaistais) tada lygiai po metų 2019 spalį vėl pastojau, bet pasidziaugus savaitę nėštumas nutrūko, 2020 sausį prieš gimtadieni sužinau kad laukiuosi, laiminga nors ir baisu jau dziaugtis bet vistiek, galvoju gimtadienio dovana, bet deja po nepilnos savaitės vel persileidimas, jau po trečio pradėjau tirtis viską, pas genetikę buvau ir šeip tyrimai visoki, nieko neranda... Karantinas dar gadina visus reikalus viskaa tempiasi.... Na ir ka po metu vel dingsta mm, vėluoja savaite, pasidarau testa nieko, na ir po poros dienu nieko, na ka reiskias neuzkibo matyt šeip, gruodžio 25 pasidarau dar viena testa nes kazkokia keista nuojauta, TEIGIAMAS, ir baimė ir džiaugsmas susipina,tyliu nei vyrui nesakau nes bijau kad vel nusivilsim, ir tą naktį uzeina skausmas be proto didelis nakti nepaeinu iki tuoleto, vyras issigandes kvies greitaja, sakau palauk tuoj pareis, tenka pasakyt vyrui kad laukiuosi, bijau, bet praeina. Ryte atsikeliu viskas puiku, testas ryskesnis, laiminga, paskuj bedarant valgyt apsisuka galva meto i šonus vyras nuveda atsigult, spaudima pasimatuoju 105ant 60 lyg, guliu visą dieną, bet spaudimas neatsistato, tai padidėja biski tai pamažėja bet jau ne taip blogai jauciuos. Ok seku kelias dienas hcg jis dvigubeja tobulai, galvoju nu jau šį kart dievas man ir gimtadieniui ir kaledoms dovana atsiuntė, bet deja, sausio 5d., vėl užeina tas baisus skausmas, aš jau ašarose vyras ramina, sakau žinok čia bus negimdinis, nueinu i tuoleta, pamatau kraujo, lekiu tiesiai i klinikas, spaudimas mano siaubingai aukštas, daktaras net kelis kartus matuoja sako kazkaip nesirašo man toki skaiciai, sakau žinokit nuo streso bus... apziuri 2 daktarai, supažindina kas yra negiminis ir kad didziausia tikimybe kad taip ir bus ir ka nebeisleidzia manes namo, sausio 6d išoperuoja, nėštumas kiaušidėje. Po operacijos tik atsikelus po narkozės verkiu kaip mažas vaikas, kaukt norisi, o jos man sako ko tu verki kas yra, nu blet atsiprasant kaip gali toks klausimas kilt... Maniau palūšiu jau šį kartą neišbrisiu be psichologų, bet pasirodo aš stipri! Einu toliau, dabar laukia kiausintakiu pratekamumas lpl ir spremograma, o tada jau matysim kas toliau. Planuoti leido po pirmu mm, bet nusprendėm kad šį kartą kol negausim atsakymų tol susilaikysim nuo planavimo... Visoms siunčiu daug daug pozityvo ir jūs tikrai ne vienos! Ir nelaikykit savyje visko, nes po šio karto išmokau netylėt ir visiems sakyt kas kaip, nes po kiekvieno karto kai pasipadakoji kazkam, atrodo kažkokia dalis to skausmo sumažėja, palengvėja viduj... Tai nedings, mūsų toks patirčių bagažas visam gyvenimui išliks deja, bet supraskim kad tai mus tik dar labiau užgrūdina! ❤️ Apkabinu visas ir žinau, kad ne šiandien, ne ryt bet mes tikrai sulauksim savo mažylių! 🙏🤭❤️
Vaikas
