2021.02.20 09:23 (prieš 5 m.)
Aš jau norėčiau parašyti istorija su laiminga pabaiga, bet deja ji dar neatėjo, todėl nesustojam ir bandome toliau 
Pries 4 metus pirma karta buvo kibimas (tai buvo trečias bandymų ciklas), taip džiaugiausi, kad taip greit pavyko, bet deje diena prieš apsilankant pas gydytoją pradejau kraujuoti, anksti pabego mano žirniukas 😪
Po metų vėl pastojau, tik baigėsi dar blogiau, tai jau buvo pirmasis negimdinis, operavo, kiaušintakį išsaugojo, bet deje po pusmečio vėl pasikartojo situacija, tuomet jau šalino kiaušintakį.. 
buvo tikrai sunkių mementu ir klausimų kodėl man ir negalėjimo žiūrėti į kitas nėščias moteris ar kūdikius, pykau ant jų, nors jie visai nieko dėti 
o ašarų kiek išlieta išvis nebesuskaiciuoju, kiekvienos mm prasidėdavo su ašarom..
Dar po gero pusmečio pradėjom stimuliacijas, kadangi neturėjau vieno kiaušintakio ir dar ov vykdavo kada organizmas sugalvodavo, o ne kada turėjo būti, tai su gydytojos pagalba galvojom bus paprasčiau viską sekti ir gal būt mums tiek ir tereikia.. Stimuliaciju metu buvo vienas biocheminis (vėl anksti pabėgo).
Kadangi 6 stimuliacijos nepadėjo, nusprendėme daryti pagalbinį, kuris pirmasis irgi deje nepavyko (kadangi per laika jau pavyko susitaikyti kad nieko čia greitai nebus, tai nepavykus net ašara nenuriedejo, iškart mintyse sukosi mintys, ką toliau darysiu) .
Db esame procese antrojo pagalbinio tik šįkart su saldytais (fet). Jei šis kartas ir vėl nebūtų sėkmingas, turiu dar vieną bandymą su saldytais ir antrą kompensuojama pagalbinį (ivf) nuo pradžių. Jei vis del to Lt nepavyktų, tuomet vaziuotume į Turkiją ir tik tada žinočiau, kad padariau viską
Ir jei jau Dievulis neduotų biologinių vaikų, tada isivaikintume (nors neatmetu šitos galimybes, net jei ir savų turėtume :wub
Todėl merginos tikrai nepasiduokit, kol viskas neišbandyta, tiesiog reikia kantrybės, nes kartais ta sėkmė neateina taip greitai 
