Visko tame gyvenime buvo. Ir alkoholizmo, ir dėmesio trūkumo, bet iš kitos pusės gavome labai daug laisvės gyventi kaip norime nuo mažų dienų, nes visada mums kaldavo - "kaip pasiklosi, taip išmiegosi", dėl mokslų niekada nespaudė, bet baigėme aukštuosius savo jėgomis geriausiais įvertinimais.
Su tėvu kažkas atsitiko, kai mes dar buvome maždaug priešmokyklinio amžiaus. Jis labai mokėjo užsiimti su vaikais iki tol ir gan noriai tai darė, bent jau iš nuotraukų matyti visur su šypsena jis kuomet mes jam "ant sprando". Na o paskiau - tiesiog paliko šaltas, pastoviai nervingas ir rėkiantis, nesivaldantis. Mušti mūsų ilgai nemušė, mama uždraudė, gal iki kokių 3 metų trenkdavo per užpakalį. Iki šiol atsimenu tik vieną tokį mušimą, kuomet man šikną tėvas išplakė pakvietęs su šypsena ateiti pas jį, net nesupratau už ką. Na o vėliau grasinimus mušti su "sietka", net ne su diržu. Skyrėsi tėvai kai dar buvau pradinėse klasėse (bet taip iki šiol kartu gyvena). Tada išvažiavo dirbti į užsienį. Vėliau vėl grįžo. Tai iki šiol susimatom gal 1-2 kartus per metus, daugiau jis sužino iš mamos apie mūsų gyvenimus. Bandžiau kažkada skambinti dažniau, kaip mamai, bet kažkaip nesisekė mums palaikyti ilgų ir įdomių pokalbių. Pats niekada neskambina. Pasveikinam vieni kitus su gimtadieniais ir kitomis šventėmis, bet artimesnio ryšio nėra.
Su mama esam labai artimos. Nėra ji tobulas žmogus, irgi visko buvo. Dabar visiškai nebegeria alkoholio jau ne pirmus metus, tai nebaisu palikti ir anūkų su ja. Stengiasi nesikišti į mūsų šeimyninius gyvenimus, į vaikų auklėjimą. Duoda patarimų tik kai prašome. Jeigu pakritikuojame ją dėl kažko, ji klauso, stengiasi pasitaisyti, pasimokyti, paskaityti. Nors labai vengia sakyti savo asmeninę nuomonę, ypač politiniais klausimais, nes buvo sulaukusi ne kartą grubaus pasmerkimo iš mano sesers, tai dabar pasilaiko savo mintis tam tikromis temomis sau. Sakyčiau labai tolerantiška nuo mažų dienų buvo. Bet ji mumis ir augino pagal visokius Montessori jau tada, tai ryšis labai stiprus. Perlipo per savo dideles baimes, važiavo tiek autobusu, tiek skrido lėktuvu pas mane į užsienį ne kartą. Dabar vėl gyvenu Lietuvoje su šeima, tai pakviečiu savaitgaliui ar savaitei kas kelis mėnesius pas mus apsilankyti, pabūti su anūke. Išėjo į išankstinę pensiją, tai laiko atsirado daugiau mums ir anūkams. Prieš tai tai žmogiška, kad grįždavo pavargusi po darbų, tai net tas pusdienis būdavo jai fiziškai sunkus su anūkais savaitgalį. Dabar nebesiskundžia. Yra labai žingeidi, veikli, noriai visur eis ir dalyvaus, jeigu tik kas pakvies, noriai mokosi technologijų naujoves (tik reikia skirti jai laiko, kantrybės ir turėti noro mokinti ją). Reikėjo kažkada ir pamokinti, kad "nepasakok", "nesakyk" niekam. Bet išgirdo ir išmoko paslaptis laikyti. Ji mano geriausia draugė nuo mažų dienų. Labai myliu ir gerbiu savo mamą 
Vaikas
