Aktuali tema... Planuojam kitą pavasarį grįžt į LT. Planuojam, o kaip bus - nežinia. Tvirtybės apsisprendimui duoda tai, kad aš turiu pajamas LT iš vaiko priežiūros atostogų, o vyrą priimtų atgal į darbą. Taigi, negrįžtume į nežinią.
Nereikia emigracijoje dirbančių finansiniu požiuriu nuvertinti tik "nusiperka daugiau suknelių"
Dauguma išvažiavo spaudžiami finansinių bėdų, tame tarpe ir mūsų šeima. Finansiniai sunkumai tikrai buvo ne tai, kad negalėjau nusipirkt patinkančios suknelės. Prie sunkios padėties prideda ir tai, kad šildymo kaina kosminė, kuro kaina išvis skaudžiai kerta per kišenę (jei ne kuro - tai viešojo transporto), nekalbu apie maisto kainas ar pan. Uždirbom abu nemažai, ne minimumą. Bet vieną dieną suplyšus žieminei striukei (kurią nešiojau daug metų) atsisėdau ir supratau,kad neturiu iš ko nusipirkti naujos
O lauke - minus 20. Taip pat besilaukdama turėjau bėdų su sveikata, vaistai, savaime suprantama, brangūs. Taigi teko rinktis - mokėt sąskaitą už šildymą ar pirkt vaistus.
grįžtantiem linkiu neužsidėt vien rožinių akinių ir galvot, kaip bus gera
Bus sunku patekt į darželį, arba išvis nepateksit.
Šildymo kainos sieks arba net viršys pusę minimalios algos.
Gydytojai prirašinės ir reklamuos daug vaistų, kurių tikriausiai net nereikia.
Valstybinėse įstaigose susidursit su krūva abejingų ar net pasipūtusių tetulyčių.
Bet kokį reikalą pakrutint, gali būt, teks arba maltis iki begalybės po valstybines įstaigas, arba duot kyšių.
Nuolatinės rinkliavos mokykloj arba daržely. Nepamirštant ir mokytojos gimtadienių ar pan.progų.
Brangios uniformos mokykloj, nekompensuojamos.
Procentaliai palyginus su alga - brangūs rūbai ir avalynė.
Brangus maistas - irgi procentaliai palyginus su alga. Mes čia tiek pat išleidžiam svarais, kiek pavertus išleistume litais. Bet ir algą tada reiktų paversti - deja, vidutinis atlyginimas bus keturis kart mažesnis.
Net gulėdami ligoninėj turėsit pirkti savo švirkštus, tvarsčius ir t.t
Susidursit su abejingumu - retas kuris vyras padės kilstelt vežimėlį, praleis einant gatve. Nekalbu apie elementarų mandagumą - "atsiprašau" ir "Laba diena", "Viso gero".
Mokėsit už kiekveiną krustelėjimą banke - už tai, kad turit sąskaitą, už tai, kad mokat mokesčius, darot pavedimus. Atrodo, smuklmena, bet per metus susidaro nemaža suma.
Bet,
Būsit savoj socialinė aplinkoj.
Būsit netoli savo šeimos, draugų, artimųjų.
Laisvai jausitės kalbėdami savo kalba.
(galioja man ir vyrui) Dirbsit darbą pagal (daugmaž) išsilavinimą, normaliomis darbo valandomis.
Čia mano pastebėjimai sau, dalinuos su jumis, gal padės
Bet kokiu atveju, sėkmės. Svarbiausia nusiteikt, kad nebus rojus, o jei tvirtai nusprendėt - sukąskit dantis ir keliaukit iki galo.
P.s. Sėkmingų grįžimų ir gyvenimo "ant savo kojų" sugrįžus istorijų nežinau. Kad ir kaip bebūtų gaila... Džiaugiasi grįžę tie, kuriem tėvai nupirko butus/namus, davė pinigų verslui, turėjo gerų tetų/dėdžių susirast darbui. Viena pažįstama paveldėjo žemės strategiškai geroj vietoj, gavo iž ją pinigų už tikrai apvalią sumą - jai irgi kol kas gera Lietuvoj
Mūsų šeima nuo A iki (sakykim) V daro pati, nesitikim jokių finansinių pagalbų iš tėvų.
O konservuoti agurkai ar kitos gėrybės visada bus skanesnės mamos ar močiutės, nesvarbu, ar į LT miestą jos važiuos, ar į kitą šalį
Tad nereikia šitokių dalykų priskirti vien "vargšam" emigrantam.