MorkaLiza parašė:
Labas
O kur dukrą padėjot? 🤔
MorkaLiza parašė:
Labas
O kur dukrą padėjot? 🤔
Kiss kinder parašė:
O kur dukrą padėjot? 🤔
Palaidojom.
Turiu 1,labai myliu,viską darau kad tik būtų laiminga ir viskuo aprūpinta,svetimus vaikus myliu,tarkim krikšto dukrytę,ar draugių vaikus. Bet savo nebenoriu,man jokio kaifo ten gimdyt,maitint,ištisai valyt užpakalį,ir klausytis zirzimų,sąžiningai pasakau esu silpnų nervų. 😅🙅 Aišku būtų kaip būtų,tikrai stengčiaus lygiai tiek pat ir dėl dviejų gerovės,bet pirmoji man yra visame kame pavykęs vaikas,ir nesuprantu,kaip lygiai tiek pat reikėtų mylėti ir antrą 😬 kad ir kaip negražiai skamba,bet taip yra 🤷 nevisom duota ta perdėta motinystė.
Kiss kinder parašė:
Ah na tuomet atsiprašau už pastebėjimą ❤️
Viskas ok... daug laiko jau praėjo...
Sveikos. Norėčiau išgirsti atviras kitų patirtis. Pati viską išdėstysiu tiesiai šviesiai,tad nesmerkit. Auginu sūnelį,kuriam dabar dar mėnuo ir savaitė. Nejaučiu jam jokios meilės,jokio emocinio prisirišimo. Rūpinuosi,nes reikia,bet kasdien svajoju,kad,jei galėčiau pasukti laiką atgal,tikrai rinkčiausi gyvenimą be vaikų. Nuolat ilgiuosi turėtos laisvės, negaliu negalvoti,kiek daug galėčiau veikti,jeigu neturėtume vaiko. Jis mūsų antrasis,deja, auginamas vienintelis,nes pirmojo mažylio labai anksti (pirmomis savaitėmis) netekome. Po pirmo gimdymo man buvo sunku pogimdyvinė depresija. Galvoju,gal ir dabar kalta ji,nors nėra tų baisių minčių kaip pirmą kartą,tiesiog gyvenimas nebemielas,nuolat įtampą jaučiu ir gailiuosi savęs bei ilgiuosi buvusio gyvenimo 😔 prašau,pasidalinkite,kas galite tuo,kaip pačios jautėtės pirmais mėnesiais,kada pajutote meilę, emocinį prisirišimą prie vaiko? O gal būna,kad jis taip ir nesusiformuoja? Galų gale, ar irgi taip baisiai gedėjote buvusio gyvenimo? Kada tai liovėsi,kada ėmėte džiaugtis motinyste? Nesupraskit manęs klaidingai,vaikas planuotas,lauktas,nors,jei atvirai,niekada nejaučiau motinystės instinkto, vaikų visad labiau norėjo vyras. Man jie atrodo faina,kai pakankamai dideli,kad būtų galima "normaliai" bendrauti,kažką smagaus veikti,o maži vaikai visad labiau erzina. Maniau,su savu bus kitaip,deja... Kartais jaučiuosi blogiausia mama pasaulyje,nors žinau,kad tokie jausmai tikrai aplanko ne mane vieną. Tad labai prašau nesmerkti,neužgauliot (ir taip širdį skauda dėl visko),o pasidalinti patirtimis,kurios susidūrė su kažkuo panašiu. Kaip viskas ėjosi toliau?
Marinna parašė:
Sveikos. Norėčiau išgirsti atviras kitų patirtis. Pati viską išdėstysiu tiesiai šviesiai,tad nesmerkit. Auginu sūnelį,kuriam dabar dar mėnuo ir savaitė. Nejaučiu ja…
Labas. Sveikinimai tapus mama 💙 na, laiko atgal jau neatsuksi, tad reikės save suimti į rankas. Pirmas mėnesis sunkus tikrai, normalu. Dažna ir verkiam kasdien, pačios nežinom dėl ko, hormonai, naujos atsakomybės.
Dėl meilės vaikui viskas yra normalu, tikrai ne kiekviena iškart pajaučia begalinę meilę savo vaikui, kitoms tai ateina su laiku. Galit apie tai pasiskaityti.
Na, o kol kas bučiuokite, myluokite vaikelį, jam reikia švelnumo, prisilietimo, jūsų šilumos. Paskui kas mėnesį vaikelis jums padovanos vis kažką naujo, taps gyvesnis, labiau bendraujantis, daug šypsosis. Pamatysit, kaip tai džiugins.
Stenkitės ne užsidaryti savyje, ieškokite mamų su kuriomis galėtumėt susitikti, paplepeti, kad nesijaustumėte viena. Yra tokia programėlė Mello, principas kaip tinder, bet ten mamos eina į pasimatymus 😁 ar sulaukiate iš vyro pagalbos? Mamos? Prašykite, jei tik jaučiate kad reikia.
Jei jaučiate, kad situacija blogėja, kreipkitės į psichologą.
Na, tikrai viskas bus gerai. Dar reikia laiko 💙
Marinna parašė:
Sveikos. Norėčiau išgirsti atviras kitų patirtis. Pati viską išdėstysiu tiesiai šviesiai,tad nesmerkit. Auginu sūnelį,kuriam dabar dar mėnuo ir savaitė. Nejaučiu ja…
Yra mamų, kurios nesėdi namie net ir vaikui gimus, iš esmės jia nėra labai didelis trukdis.
Bet tai ką jūs sakote kelia nerimą. Ne dėl to, lad nemylite, visko būna, bet tikrai patarčiau pasikonsultuoti dėl depresijos. Ji turi daug atspalvių ir jei aną kartą buvo kitaip, nereiškia, kad dabar jos nėra.
Jūs nesate bloga mama, jei 100proc nepasineriate į vaiką, bet jei jis jums kančia, pabandykite rasti priežasčių kodėl
Marinna parašė:
Sveikos. Norėčiau išgirsti atviras kitų patirtis. Pati viską išdėstysiu tiesiai šviesiai,tad nesmerkit. Auginu sūnelį,kuriam dabar dar mėnuo ir savaitė. Nejaučiu ja…
Be depresijos yra pogimdyvine melancholija, panašu jums tai, lengva forma ir man buvo, horminai žiauriai galingi, ateis meilė tikrai, manau ties kokiais 3 men, kuo toliau tuo labiau mylesit ir kaltinsit save, kodel tokia šalta buvote pirmus menesius. Bet taip jau būna, svarbu žinoti, kad praeis ir nesileisti į blogas mintis ❤️ linkiu greičiau atsigauti, aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be savo vaiko, tai taip tobula, tikiu, ir jums taip pasisuks mintys 🌹
Sveiki :). Jei keliate tokius klausimus ir pergyvenate, vadinasi vaikas išties rūpi. Jūs paminėjote pirmojo vaiko netektį, tarytum lyg tarp kitko, bet manau, kad tai labai svarbus įvykis. Gali būti, kad pasąmoningai bijote prisirišti prie šito mažylio ir užmegzti ryšį, kad nepasikartotų tai kas jau buvo, todėl laikotės nuo jo atokiau ir vis mintimis pabėgate į buvusį gyvenimą, taip saugotės nuo skausmo. Bet kadangi viskas numanomai vyksta tik pasąmoningai, tai gali būti sunku ir patikėti.
Motinystė tikrai sunkus reikalas ir visos skirtingai jį išgyvename. Bet vis gi manau, kad, kai vaikui jau sueina metukai, reikalai pagerėja. Sunkumų nesumažėja, bet atsiranda bendravimas, o kartu ir bendradarbiavimas.
Jums labai rekomenduočiau pabandyti psichoterapiją, jei neturite galimybės gyvoms konsultacijoms, galite ir online. O jei riboja finansai, galite lankyti psichoterapiją pas psichoterapijos studentus ( jie būna jau pabaigę psichologijos ar medicinos studijas). Jei reikėtų detalesnės informacijos, parašykit žinutę.
5 testuotojų vertinimai
5 testuotojų vertinimai
6 testuotojų vertinimai