Tai kada jie - motiniški instinktai - prabunda? ar apskritai tokie yra? Ar visoms moterims?

Man atrodo yra moterų kurių motiniški instinktai itin stiprūs. Jos dievina vaikus ir dažniausiai susilaukia tikrai ne vieno...
O kai kurios vaikų nenori arba susilaukia vieno ir nuo tos motinystės nė kiek "nekaifuoja"
Visos labai skirtingai... Prabunda visoms irgi nevienodai... Kam paauglystėj kam subrendus, kam jau tik pastojus, o gal net tik gimus leliui
Turbūt, kad ne visoms. Kitaip nebūtų vaikų namų..Tarkim, aš nesu iš tų, kurios pastojusios jau seiliojasi, vaidina apsišvietusias, išmanančias apie vaikų auklėjimą, kaip dauguma čia mėgsta pasirodyti. Man visi mamiški instinktai, sumaištis galvoje, begalinė meilė užplūsta po vaiko gimimo. Tikriausiai, gimdymas sužadina visa tai. Atrodo, gali visą naktį gulėti išplėtus akis ir žiūrėti į tą mažą žmogų, ir tokia palaima apima. 🙂
Smalleasy parašė:
Aš nesu ta kuri seiliojasi kaip sakot dėl vaikų. Buvo toks laikas kai vaikai man buvo apskritai atgrasūs ir net negalėjau pagalvoti kas būtų jei pastočiaud…
Tai būsit gera mama, jei jau dabar jums tokie klausimai kyla.
Tik noriu dar parašyti, kad labai mažai kas kalba apie tai, kad su vaikelio gimimu tie motiniški jausmai paprastai negimsta, o jie užauga augant vaikeliui. To nežinodamos kartais išsigąsta moterys pagimdžiusios, ima save smerkti. Jausmai tuo metu yra, bet ne motiniški jie. Bent jau man tai buvo jausmas, kad rankose laikau bejėgį padarėlį, kuris savimi pasirūpinti negali ir buvo tik didžiulis noras jam suteiktu komfortą, nes supratau, kad tik aš tai galiu padaryti. Mes ilgai laukėme savo pirmojo vaiko. Prieš tai net teko išgirsti medikų verdiktą, kad vaikų neturėsime. Tai gal dėl tos priežasties aš net negalėjau suvokti, kad vaikas, kurį pagimdžiau, yra mūsų. Atrodė, kad man jį kažkas davė trumpam prižiūrėti ir tuoj atsiims. Paskui su laiku atėjo motiniški jausmai ir visa kita.
LaMona parašė:
Tai būsit gera mama, jei jau dabar jums tokie klausimai kyla.
Tik noriu dar parašyti, kad labai mažai kas kalba apie tai, kad su vaikelio gimimu…
Labai gražiai parašėt ❤
LaMona parašė:
Tai būsit gera mama, jei jau dabar jums tokie klausimai kyla.
Tik noriu dar parašyti, kad labai mažai kas kalba apie tai, kad su vaikelio gimimu…
Tikrai nereikia tureti dideliu iliuziju,kad pagimdysi ir apims euforija ir pan. Man taip graziai prisnekejo drauges kai pirmojo laukiausi,koks tas jausmas nuostabus,su niekuo nesulyginamas,kai kudiki padeda ant krutines...ir uzdejo man ji ant krutines,o as verkt pradejau...ir ne del euforijos,o del to,kad jos nejauciu,pasimetimo,galvojimo jog as kazkokia netikus,kad nejauciu to kazkokio stebuklingo jausmo apie kuri man tiek kalbeta buvo. Tai stai,ta meile atejo mazais zingsniukais jau gimus vaikui,o ne taip kaip pasakojo,kad uzgrius mane kaip lavina vos pamacius,pajutus savo kudikeli.
As irgi i ta grupe taikau kur neapima euforija tik pagimdzius. As svetimu vaiku apskritai nemegstu. Kai sunaus laukiaus vis pergyvenau ar mylesiu, sunkiai gimdziau, todel jokia euforija neapeme tik palengvejimas, kad kosmaras baigesi. Pradzioj atrode, kad ka dabar as su juo veiksiu, psio gyvenimas baigesi, katinus labiau mylejau 😂 bet paskui uzaugo tokia begaline meile, kad dabar mirt del jo galeciau. Su antru, kurio isvis neplanavau tureti viskas taip pat...nestumas man visada buvo kancia, gimdymas panika kelia, bet dabar jau viska zinau. Zinau, kad be proto mylesiu bet nesu triedalas, kad visko bijot, drebet, gimdyt tik naturaliai, maitint tik krutim, o cia kaip gausis. As ir pati sau rupiu, vaikams reikalinga sveika, grazi, laiminga mama
Dovs parašė:
As irgi i ta grupe taikau kur neapima euforija tik pagimdzius. As svetimu vaiku apskritai nemegstu. Kai sunaus laukiaus vis pergyvenau ar mylesiu, sunkiai gimdziau,…
Būtent, savęs pamiršt negalima. Vaikui reikia sveikos, pilno proto mamos