-Egle- parašė:
Taip,raidos etapas,tik daznai, vaiku neturinciai merginai/moteriai, pamacius tokius nevaldomus zmogucius kyla mintys ' vaje koks neisaukletas',' laukinis','mano tai…
Gal netaip mano išsireiškimas buvo suprastas.
Tiesą pasakius, aš į tokius vaikus žiūriu visiškai ramiai, kaip ir sakiau, nekelia jie man didelių emocijų. Jeigu zyzia, lai zyzia, jeigu verkia, lai verkia, juk ne man su jais būti ir auginti. Kaip jau kažkurios narės minėjo, nekyla man kažkokie instinktai ir susižavėjimas pamačius svetimus vaikus ar kūdykius ir tiek. Gal susilaukus savų, bus kitaip, bet smarkiai tuo abejoju. Ir ne vieną pažįstamą, bendradarbę turiu, su kuriomis pakalbėjus, jos sako lygiai taip pat. Savus vaikus be proto myli, kad ir kokių jie nuotaikų būtų, kad ir kokie ožiukai ar isterijos užeitų, kai tuo tarpu kiti vaikai mažai emocijų kelia arba net erzina. Kai kurioms net nesibaigiančių bendradarbių kalbų apie apie tai, kaip jų vaikas "padarė tą, aną ir trečią" iki gyvo kaulo atsibosta klausyti. Nes tiesiog, kai kurioms savi vaikai yra įdomiausi ir vienodai rodo, kaip kažkieno vaikas nosį pasikrapštė ar ant puodo atsisėdo.
O dėl zyzimo, na nelygu ką jūs zyzimu vadinat. Aš kalbu ne apie 2 metų vaiko irzlumą, bet tarkime apie 5-6 metų vaiko charakterį. Aišku, galbūt čia tėvų auklėjimas kaltas, galbūt tiesiog tokia vaiko natūra, bet kai vaikas tiesiog piktybiškai elgiasi, žiūri kaip čia ką sulaužyt, zyzia, nes absoliučiai niekas netinka (nuo maisto iki kėdės ant kurios sėdi), bando suaugusius tėvus pašokdinti, tai dėmesio į tai nekreipti tiesiog nepavyksta. Bet kaip ir sakiau, ne mano vargelis, tai ne man ir galvą sukti, pažiūriu iš šalies tuo metu, kol draugai per galvas verčiasi ir tiek.