Pasidalinsiu ir aš savo istorija, gal kam bus naudos. Įdėmiau paskaičiavau atsiliepimus čia jau būdama ligoninėje, tai gal ir gerai, nes tik tuomet suvokiau, kas manęs laukia, nes kitaip turbūt būčiau šią procedūrą atidėjus. Apie savo hemorojų sužinojau visai netikėtai, nes man jis visai gyventi nemaišė, nei skaudėjo, nei kraujavo, ne kokių kitų nepatogumų kėlė. Kartą pastebėjus šiek tiek kraujo ant popieriaus sunerimau, pasiprašiau siuntimo pas chirurgą (na man rodyti užpakalį medikui nėra jokių kompleksų), tas pažiūrėjo ir sako: III laipsnio hemorojus.Net žado netekau. Kaip tai? Sako, kai pradės maišyt gyventi, ateikit - pašalinsim. Na kadangi jis man nemaišė, tai grįžau toliau gyventi savo gyvenimo. Praėjo daugiau be metai, galvoju, gal šaltuoju sezonu reikia tą reikalą susitvarkyti, kad iki vasaros būčiau kaip nauja. Vėl nudrožiau pas tą patį chirurgą, sakau, šalinam. Šis kažkiek nustebo išgirdęs, kad nei skauda, nei kraujuoja, nu sako jei nori - ok. Liepė pasidaryt kraujo tyrimus, kardiogramą ir po kelių savaičių atvažiuoti į Antakalnio klinikas. Nurodytu laiku prisistačiau, iškart nugabeno į operaciją, spinalinė nejautra, viens du ir operacija (hemoroidektomija ligasure) jau baigta, nestnespėjau sureaguoti, nes nieko nejaučiau ir nemačiau. Pargabeno į palatą, gal po 5h tik „atgavau“ kojas, nušliaužiau iki tualeto, viskas atrodo gerai, niekas neskauda. Naktį palatoje padoriai išsimiegojau kiek galima padoriai ligoninėje kai nuolat kažkas vaikšto, kažką atveža, kažką išveža, duris varsto. Ryte gavau dar dozę nuskausminamųjų į veną, paracetamolio saują, chirurgas apžiūrėjo, sako viskas puikiai, gali varyt namo. Tepti Lidoposterinu, viena diclofenaco žvakutė prieš miegą ir nuskausminamieji pagal pačios preferencijas, jei reikia. Grįžau namo, jaučiuos puikiai visą dieną , niekas neskauda. Vakare žvakutė, naktį puikiai išsimiegu, ryte pirmas pasituštinimas, visai pakenčiamai, savijauta puiki, lengvas diskomforto jausmas, bet ne skausmas. Maistą stengiuosi prisižiūrėt, net niekad neturėjau problemų su vidurių užkietėjimu, miltų, cukrų nemėgstu, tai sunkumų nesudaro. Jau džiaugiuosi, kaip man viskas tobulai ir tada ateina Didysis Skausmas. Išaušo ta valanda, kad nustojo veikti visi nuskausminamieji. Geriami ibufenai tik vos apmažina skausmą, padaro jį pakenčiamu, vienintelė paguoda - ta žvakutė naktį ir ji ryte dar veikia iki pietų, o po pietų prasideda košmarai. Tuštinuosi po kiekvieno valgymo, tai pradėjau valgyti dukart per dieną, kad sumažinti tas kančias. Po tualeto vienintelė paguoda – karštas dušas. Tik nukreipus srovę į užpakalį galima išbūti kol skausmas aprimsta. Ir taip visą savaitę. Šiandien yra lygiai 7 diena po oepracijos, tai sakyčiau pasimatė šviesa tunelio gale: vaistų jau nebegėriau, nes skausmas pakenčiamas, tik po tuštinimosi labai degina, čia karštas dušas geriausiai gelbsti. Teplioja nedaug, išmatos nėra kraujuotos, tikiuosi viskas gyja kaip priklauso. Stengiuosi prisižiūrėt maistą, nors jau labai norisi kokio šūdmaisčio. Didžiausia nauda bus kad išmoksiu vandenį gerti. Tai tiek žinių, tikiuosi viskas į gerą ir po kelių mėnesių būsiu pamiršus visas kančias. Beje, niekas nekainavo nė cento, viską padengė Ligonių kasos.