2015.05.20 16:45 (prieš 11 m.)
Man kariuomenė niekad neatrodė baisus dalykas, o vėliau tapo ir išvis natūralu. Mano vyras joje dirbo, taigi ir žmonių iš ten pažįstu. Taip, buvo misijos, išplaukdavo, ne kartą sūnelio ilgiau nematydavo. Prisimenu, kai paskutinį kartą grįžo po keturių mėnesių, dar net nežinojo, kur tiksliai vaikučio darželis buvo (kuris įėjimas), nes buvom tik pradėję lankyti. Skambindavomės, nuotraukas siųsdavau. Sūnus pamatė, viską pametė, bėgte pas tėtį į glėbį. Tos akimirkos niekada nepamiršiu, net dabar susigraudinu pagalvojusi. Ir grįžo jis labai pasikeitęs, rimtesnis, atsakingesnis . . .
Taip, kai prasidėjo tie kariniai neramumai, tikrai nebuvo malonu.
Deja, nereikėjo karo, užteko sunkvežimio vairuotojo ir štai aš jau mėnesį laiko esu su trijų metų sūnumi viena. Be vyro pagalbos, be šeimos, be jo juokelių ir rūpesčio, be teisybės ir be idėjos ką daryti toliau.
Viena žinau, labai didžiuojuosi, kad jis dirbo kariuomenėje, jam patiko, mylėjo jis savo darbą. Jei ne kariuomenės vyrai, kažin, ar būčiau jį palaidojusi. Ir taip, ką jie padarė dėl mūsų dėl mano vyro atminimo, yra nenusakoma ir visada jausiuosi jiems dėkinga. Kariuomenė nėra kažkoks blogis, nuleistas iš viršaus. Išbandymai mus stiprina, reikia vertinti tai teigiamai. Jei tik artimiausi žmonės yra šalia, išbandymai Jus sustiprins. Pati labai norėčiau ten eiti, galvojau praeiti BKM kursus, bet jie panaikinti dėl šauktinių grąžinimo, o devyniems mėnesiams sūnelio palikti negaliu, nes tik tai mes ir teturim - vienas kitą.
Nebūna situacijų be išeičių. Taigi gana čia inkšti visom. Galvas ant pečių turim ne tam kad neprilytų į skrandį, išgyvensiim visos 
