2013.02.26 00:07 (prieš 13 m.)
Mano vaikas tikras mušeika, tėvo nemuša, nes bijo (jis atgal kanda arba muša), o aš jam greičiausiai kaip skudurinė Onutė, nes nieko panašaus su juo nedarau tik paimu jo ranką ir aiškinu, kad negalima, supyksta ir dar labiau ima gnaibytis arba kandžiotis. tada supykstu ir aš, apsimetu, kad verkiu ir išeinu į kitą kambarį, o jis bėga iš paskos žliumdamas.. pasaka be galo. Yra ir gerų naujienų, gražiai išmoko bučiuoti, atsikėlus ryte, jis ateina į lovą ir mane bučiuoja, jei neatsikeliu, tada raka pirštuku man akį, tikrina kas gyvena ausyje ir nosyje, jei užsidedu ant galvos pledą, tada įsibėgėja ir šoka ant manęs, tada mama garantuotai šoks lauk iš lovos.. nežinau kaip Jums, bet man sunku iš ryto staigiai atsikelti. Mano Sigitas savo kalba dainuoja daineles, linguoja, šoka iškėlęs vieną pirštą virš galvos, kalbina visus žmones nuo eilės, o pusseserei septynių metų parodo ir liežuvį (pati išmokino). Kalbėt daug nekalba - ten, tia (cia) tetė, atia atia, tata, nam nam, tei tei (tėvas išmokino sau per užpakalį suduoti, kai blogai kažką padaro), ač (ačiū), daaa (dar), ne ne ne, tei (taip),baba, mama nesako, mane kviečia garsiai bučiuodamas.. o šiaip dažniausiai viskas būna ėėė..