Labai liūdna, bet tikrai norisi prisijungti prie to pačio likimo mamyčių...
Mano istorija tokia...
Lapkričio 7 d. Nuvykstu į eilinę apžiūra, pas mano nėštumą prižiūrintį gydytoją, kaip visada, pasveria, pamatuoja spaudimą, paklauso vaikelio tonusus, širdutę, viskas tvarkoj. Kadangi jau 39 savaitės, pakalbam apie tai, kad jau bet kada gali prasidėti gimdymas ir belieka jau tik ramiai laukti. Vėliau dar susitinku su sese, papietaujame kavinėje ir atsisveikinam. Viskas kaip įprastą dieną, dar pakalbinu pilvelyje laukiamą dukrytę, su vyru pasidžiaugiame,kad namuose jau viskas suruošta - stovi surinkta lovytė, vežimėlis, drabužėliai išskalbti, išlyginti ir tvarkingai sudėlioti. Naktį, 01:30 prabundu nuo sąrėmių, atsikeliu, prasivaikštau, nepraeina. Bet dar nereguliariai, tad neskubu žadinti vyro, pati tyliai džiaugiuos, kad galbūt jau tuoj tuoj pasimatysim su savo dukryte. 04:00 jau žadinu vyrą, sakau, kad ko gero šiandien važiuosim gimdyt, dar palaukiu, sąrėmiai kartojasi kas 10 - 12 min. Kol susiruošiam, jau ir kas 8 min. 6 ryto jau buvome gimdymo namuose. Dar palaukėme kol akušerė baigs apžiūrėti prieš mus atvykusią gimdyvę ir po to pakviečia mus. Patikrina kaklelį, 3 cm, sako kažkas vyksta. Ir tada bando surasti vaikučio tonus. Neranda. Pasikviečia kitą gydytoją, jis irgi neranda. Galiausiai, kadangi tą naktį budėjo mane visą nėštumą prižiūrėjęs gydytojas pakviečia jį, jis tonų taip pat neužčiuopia, greitai nusiveda mane echoskopui ir išgirstame baisiausią - nebėra tonusų, neplaka širdutė, pareiškia užuojautą ir greitai siunčia į klinikas. Pilnom akim ašarų nueinu i gimdyklą, sąrėmiai kas 2 - 3 min, žinau, kad teks gimdyti, bet deja, tuo viskas ir baigsis... Be jokių nuskausminamųjų 10:25 val pagimdau jau negyva savo dukrytę... Nežinau ar begali kas būti gyvenime baisiau. Ačiū savo vyrui, kad jis nei akimirkai nepaliko, visą gimdyma buvo kartu. Vėliau akušerė uždegė žvakelę ir atvežė mum atsisveikinti dukrytę. Tikriausiai to vaizdo nepamiršiu niekada. Vakar ja palaidojome. Net nežinau kaip apsakyti, kokia tuštuma viduje. Ir taip skauda... Dar suradome jėgų išardyti lovelę, nes negalėjome net pažvelgti į ta pusę.
Ir niekaip negaliu suprasti, kas galėjo nutikti per akimirką, juk dar diena prieš viskas buvo gerai...
Vaikas
