2022.01.23 03:51 (prieš 4 m.)
Mano vyras darboholikas. Dirba po 14/16 val. Per para, net ir savaitgaliais viena diena skiria darbui. Tutime du vaikus 7 ir 3.5. vaikai tecio issiilgsta, lipa ant kaklo, siulo zaidimus, jis juos "atmusineja"- pavarges. Vaikai supyksta, pasako ka nors nemalonaus, ypac septymmetis. Vyras rekia man, paziurek, kokie neisaukleti vaikai- Tavo rezultatas. (Ar gali tik mama isaukleti vaikus?) Tu nieko nesugebi, nieko neveiki ir net vaiku nemoki priziureti. (Siaip turime 2 vaikus, dirbu, anksciau dirbau ne pilnu etatu). Buitis- visa mano, vaiku gydytojai, bureliai, laisvalaikis- viskas mano.
Vyras grizta po darbu ir "ivertina" mane ir vaikus, kas padaryta, o kas ne, kokie rezultatai pasiekti, "nes as esu atsakinga uz vaiku rezultatus", namus be abejo ir dar smulkmenele- as irgi dirbu. Bet aisku uzdarbis mano mazesnis.
Manes niekas nebezeizdia, as tik nusiviliu, nusimenu ir nesiveliu I gincus ar barnius, daznai net neturiu ka pasakyti, nes tarsi suparalyzuoja mintis nuo kaltimimu ir nepasitenkinimo manimi. Esame nutole.
Siuo metu laukiuosi trecio vaiko. Taip jau atsitiko ir priimu vaikeli su meile ir laukimu. Bus dar viena mano meile ❤️ Bet su jo teciu noriu skirtis. Suprantu savo padeti "moteris su trim vaikais", bet zinau, kad bus kaip ir su pirmais dviem, viska darysiu viena, o vyras pateiks savo isvadas, "ivertins mano rezultatus". Bijau, kad fiziskai nesusitvarkysiu su dviem vaikais ir kudikiu, ir finansiskai, psichologiskai- kaip? O gal taip butu geriau? Bent niekas nezemintu, neteistu, nevertintu?
Daug ka galiu be nuoskaudu "nuryti", nelaikau pykcio ir suprantu, kad zmogaus nepakeisi, gali priimti ji toki, koks jis yra ir vis del to... gyvendama nekalbadieniuose, konfliktuose (ar veikiau priekaistuose), matau, kaip kencia vaikai. Ir tai yra priezastis.
Labai sudetingas sprendimas.
Labai liudnas sprendimas.
Tikriausiai reiketu pazvelgti, kaip mes iki to nukeliavom, neatsitiko pokyciai per viena diena. Bet jauciu, kad tekejau uz kito zmogaus, o dabartinio sutuoktinio nepazistu....
