sveiki. per sia savaitele, beveik dukart perskaiciau sia temele, vis galvojau rasyti...nerasyti...ir nezinau ar gerai padarysiu parasiusi...
05.02 iseinu i dekreta, labai dziaugiuosi, nes dabar visa laika galesiu skirti ne tik esamiems vaikeliams, vyrui, bet ir susiruosti vaikelio gimimui. echoskopijos metu viskas buvo gerai, paklauso sirdeles plakima...man ramu, o 05.05 atsibudusi pagalvojau, kad lyg judesiuku nera, bet pati taip gerai, jau senai miegojusi buvau. tada susiveziojau vaikus i mokykla ir i darzeli, grizusi sakau prigulsiu paskaiciuoti judesiuku, saule sviete i kambari...prisnudau, atsibudusi supratau, kad taip ir nesulsukiau nei vieno judesiuko. nezinau kaip, bet pati sugebejau nuvaziuoti iki ligonines, bet vykstant i ligonine lyg ir supratau, kad jau viskas...nuvykus i ligonine net gydytojai verke, nes kunelis ekrane buvo tobulas, o sirdele neplake. atrodo vis dar girdziu, kad fiksuojant kudikelio mirti, gydytojas sesutei diktuoja, kad visos kuno dalys tvarkingos, issivysciusios, visi duomenys atitinka normas, bet sirdele neplaka. 05.08 gimdymo diena, tas tris dienas ruose gimdymui. gimdymas baisus ne del to, kad skauda, bet del to, kad zinau, jog po jo nieko nebebus. gydytojai tikejosi po gimdymo pamatyti, kad kazkas negerai su virkstele, bet viskas su ja buvo tvarkoje...buvo sveika maza mergyte (1kg 800g ir 43 cm), uzmerktom akytem.leido paglostyti. dar kelias dienas palaike ligonineje, per tas dienas vyras, pasirupino laidotuvemis, isivaizduoju, kad jam nebuvo lengva, ir 05.10 palaidojome savo dukryte.
paeme tiek placentos, tiek virksteles tyrimams, net neisivaizduoju kas per tyrimai ir kokie atsakymai galetu buti...
gydytojai labai stebejosi, kad greit pajutau, kad vaikelisis mires buvo apie 6-10 val, kur daznai buna, kad atvyksta kazkur po triju paru, nes kai jis jau nemazas ir liuliuoja vandenyse, daznai sumaisoma su judesiukais.
labai griauziu save, kad ryte pagalvojau, kad gerai issimiegojau, kad mazai savimi rupinausi, nes kai dabar pagalvoju, kad tu skausmu itartinu jau buvo, bet vis galvojau, trecias nestumas nera ko skustis, juk gims vaikelis ir baigsis visi skausmai. visalaik juokaudavau, kad man ramu, nes treciam vaikeliui nereikalingu daigtu nereikia, turejo gimti liepos pradzioje, kaip vasara, tai bepantenas ir flanelines palutes...tai kai pagalvoju, kad tos palutes ir tereikejo...
myliu kiekviena diena vis stipriau...visus tris savo vaikelius. o jei dar kada turesiu vaikeliu, nes pastoti, man ir nera lengva, nes turiu policistiniu kiausidziu sindroma, tai jau bus ketvirtas, nes sio niekas nepakeis...sukuoju rytais dukrytei plaukus ir galvoju, kad turejau sukuoti dviems, taip sirdi veria...
pasikalbejom su vaikuciais, dukryte verke, o sunus kalba, kad bus leliukas, kuriam bus 0 metu. musu mazu laidotuveliu nerodem, nueisim po to kai jau bus viskas sutvarkyta ir ten bus musu vieta kur galim pabuti su vaikeliu.
man kaip ir daugumai cia rasanciu skaudu del pasakymu, kad gal nesveikas, o as zinau, kad sveikas, nes maciau ir girdejau gydytoju zodzius.
taip pat skaudu del palaikymo, nors su mama ir sutariu, bet ji pastoviai kartoja neverk, o as noreciau apkabinti ir verkti, tad bendrauti man nesinori, liko tik dvi drauges, prie kuriu galiu verkti ir jos tik patyli apkabinusios.
ir namuose neiseina susivaldyti neverkus, matau, kad ir vaikuciai jau prisibijo manes raudancios, bet vis svelniai paaiskinu kas nutiko ir kad juos myliu...
ir vyras mano pats geriausias, visalaik sakau, kad po toki vyra turetu tureti visos moterys...