TV
Pasiilgau.Labai stipriai pasiilgau žmogaus.Tiksliau keletą žmoniu.Daugiau negaliu vaidinti laimingos merginos,nusibodo uždėjusi kaukė su laimingu veidu gyventi.Esu stipri mergina -tiek fiziškai tiek morališkai.Bet ilgėsis pasirodo yra stipresnis už mane.Ant veido šypsena,laime o širdija tuštuma,akyse ašaros.
Arčiau istorijos.Mano gyvenimas niekad nebuvo lengvas.Šeimoje visada truko pinigu.Maža to tėtis dar buvo mėgėjas išgerti.Mano buvo 7-eri ,kai šeima palaidojo mano mažesne sesutė.Po trejų metu gimę brolis-ir deja situacija šeimoje nepagerėjo.Broliui buvo 2 metai kai tėvai išsiskyrė.Po tėvu skyrybų finansines problemos išsisprendė.Gyvenom neskaičiuojant centu.Dar po metu sužinojau kad mama stipriai serga.Pati buvau paaugle.Turėjau mokytis ir prižiūrėti mažesni broliuką.Laimę ta akimirka šalia mūsų buvo močiutė (mamos mama) kuri padėjo suktis mums sunkias gyvenimo etapais.Per ši laiką dar šiek tiek bendravom su tėčiu.Atostogas laidom su broliu taip pat pas tėti,kuris tuo metu gyveno kartu su savo motina (mūsų močiutė).Močiutei mes buvom nereikalingi,ji norėjo atsikratyti mūsų.Mama gan greitai pasveiko ir rado sau draugą.Vyras buvo neblogas.Mums su broliu nieko netruko,viska turėjom.
Bet deja,praradom tėti.Ne,ne jis gyvas,sveikas žmogus.Gal tiksliau praradom bendravimą su juo.Mes su broliu tapom jam nebeįdomus,nereikalingi.Ištrynė iš gyvenimo.Maža to pradėjo pilti purvą ant mūsų mamos.Tėti mylėjau ir tuo pačiu metu nekenčiau.Norėjau bendrauti,labai labai norėjau važiuoti pas ji.Bet stabdė mintis AŠ JAM NEEGZISTUOJU.Jis net paskambint nesugebėdavo,paklausti kaip laikomės.Gulėjau ligoninėj-jis tai puikiai žinojo,bet net neatvažiavo aplankyti.Jo logika buvo tokia,kad aš jam privalau skambinti.Skambinau i diena po kelis kartus.Bet veliau nusibodo.Norėjau kad ir jis paskambintu,norėjau kad pats nors viena karta i savaitę apie mus prisimintu.Bet taip normalaus skambučio jau apie 4 mėnesius nesulaukiu.O kartais skambina tik tam kad pasakyti kokia ' gera ' esu ir ant trejų raidžiu pasiusti.Suprantu kad po šia diena aš jam nieko nereiškiu.
Bet man skaudu.Labai skauda širdį ,kad nesu reikalinga tėčiui.Pasiilgau jo.Noriu bendravimo.Suprantu kad aš jo nepriversiu bendrauti,pamilti manę.Bet ir nežinau ką daryti kad man pačiai širdį mažiau skaudėtu.Kaip mažiau galvoti apie tėti? Psichologas-nepadėjo. Kodėl jis staigiai pamiršo mus su broliu,maždaug žinau.Žmoniu įtaka-o konkrečiau močiutės,kuri visa mano gyvenimą manę nepripažindavo,nemylėdavo kaip kitu anūku.Bet aš ir ta močiutė myliu.Nors ir iš namu ji manę vijo,bet vis tiek myliu.Tėčio gimine dabar nugara nuo manęs atsuko.Nebendraujam.Nors aš trokštu to bendravimo.Pasiilgau pusseserių,pusbroliu.Man jau psichiškai veikia visa ši situacija.Nekaip negaliu suvokti kad visi manę pamiršo.Man nežmoniškai skaudu.Labai dažnai būnam pas vyro motina,kuri gyvena vos 2 kilometru nuo mano tėčio.Vis širdis tempia i ta puse,bet kojos sustabdo.Merginos,patarkit kaip nors trumpam pamiršti tėti.Aš nemoku ištrinti žmogaus iš gyvenimo.
