Tėvų lūkesčiai vaikams

Komentuoti
  1. 2018.07.16 10:12 (prieš 3 mėn.)

    Sveikos būsimos ir esamos mamos. Aišku nerimtai, bet su vyru sakome pusę darbo padarę, kad jau sugalvojome dar negimusiai dukrai profesiją ir engsim ją, jei pasirinks kitaip :))

    Bet tuo pačiu kartais ir baisu pasidaro - o jeigu tikrai nepastebimai atsitiks taip, kad pamiršim, kad patys turim svajonių, kurios mūsų tėvams atrodo kvailos? Kad, atrodo, bendrauja kaip su paaugliais ir nepripažįsta mūsų nuomonės, nors, akivaizdu, būname teisūs ir mes? Kad vis dar sulaukiam priekaištų dėl savo pasirinkimų, nors jie, kaip paaiškėja, būna teisingi?

    Aplink save matau labai daug skirtingų vaikų ir tėvų santykių, nepriklausomai nuo jų amžiaus, pagaunu save susimąstant, kaip galėtų atrodyti mano pačios santykiai, kur reikėtų nubrėžti griežtesnes ribas, o kur nusileisti...
    Juk visi esam pagalvoję 'aš tai jau tikrai taip nedarysiu...'

    Taigi galbūt juokais, galbūt rimtai pasidalinkite savo lūkesčiais, kuriuos turite arba kuriuos jau teko užmiršti. Galbūt pačios jaučiate spaudimą iš savo tėvų, uošvių ar kitų aplinkinių?

  2. 2018.07.16 11:11 (prieš 3 mėn.)

    eveIina parašė:
    Sveikos būsimos ir esamos mamos. Aišku nerimtai, bet su vyru sakome pusę darbo padarę, kad jau sugalvojome dar negimusiai dukrai profesiją ir engsim ją, jei pasirin…

    Šiaip jūsų tema turėtų sukelti labai daug pykčių..😀

    Bet aš nelabai supratau, engsit jei vaikas pasirinks kitaip, ar juokavot?

    Na mes su vyru prieš gimstant pirmam vaikui visai kitaip įsivaizdavom viska. Jog būsim labai griežti, kad net pliaukstelsim per užpakalį jei reikės, duosim vaikam daug darbo, ir dar visko. Reziume gavosi taip, jog pirmas vaikas gimė kitoks nei visi, ypatingas. Galiu pasakyti tik tiek, kad ranka nekyla duot per subine, jog kiekvienas vaiko poreikis yra labai jautru. kad reik mokintis isiklausyt i vaiką, net tada kai jis nesneka. Pradedi matyt savo tėvų klaidas auklejime, ir iš paskutiniuju stengiasi to nepakartoti.
    Musu vaiku auklejimo prioritetuose yra neuzguiti vaiko norų, svajonių, neduoti visko ant lekstutes o ismokinti užsidirbti visa tai ( nors dar negalim to reikalauti, kadangi per maži vaikai ir nesupranta), dar vienas iš svarbiausiu dalyku, tai neduoti nei vienos priežasties gėdintis savęs ir savo norų. Jei žmogus nesigedins, ir pasitikes, bus gana lengva visa kita, bus lengva sužinoti vaiko gabumus, ir i juos investuoti.
    Kartais žmonėm klaidingai atrodo svetimu vaiku isterijos, jog neva reikia griežtesnes rankos. Bet zinokit, tai yra visiška netiesa, tai suprasit tik tada, kai turesit vaikų, ir jei busit sąmoningi tėvai.
    O šiaip nieko čia nenuspesi, kas ir kaip bus, viskas įvyks savaime.😉

  3. 2018.07.16 12:03 (prieš 3 mėn.)

    A ir G parašė:
    Šiaip jūsų tema turėtų sukelti labai daug pykčių..😀

    Tai aš to ir pasiilgstu šitam forume, galim pasikapot Ir žinoma juokavau, triskart patikrinau, ar tikrai parašiau poste, kad nerimtai Čia ir būtų pirmoji ir didžiausia klaida, kurią galėtume padaryti...

    Ir jos aš tikrai bijau, nes aš asmeniškai, visą gyvenimą bendraudama su savo tėvais tikrai jaučiau, kad vis kažko neužtenka, kad neįtinku. Atėjo laikas, kai tiesiog nebebandau nieko įrodinėti, bet santykiai tikrai šalti ir per aug vieni kitiems esam paskę, kad būtų kitaip. Nors baigiau mokyklą su raudonu diplomu, puikiai baigiau ne vienus mokslus, esu savarankiška, paauglystėj nei iš namų bėgau, nei kažkur pakampėm naktimis trindavausi... Ir tikrai nesuprasdavau, kodėl gavus 9 manęs labai rimtai klausia 'tai kodėl ne 10?'

    Be galo bjaurus jausmas, tikrai nenorėčiau taip bendrauti su savo vaikais. Net dabar, kai pasakiau, kad laukiamės mergaitės, vietoj to, kad kas nors pasidžiaugtų, gavau iš tėvo žinutę 'tai užuojauta vyrui, jau gali pradėti taupyti pinigus papuošalams'. Aš pati niekada pinigų tokiems dalykams neprašiau ir iš papuošalų turiu tik sužadėtuvių ir vestuvių žiedus bei kelis auskarus, kad skylės neužaugtų, tai ir nesupratau, ką vėl ne taip padariau.

    Bet nesinori tikėti, kad mano tėvai, besilaukdami manęs galvojo, kad va iš šito vaiko išspausim tai, ko norim. Tai gal tikrai kažkokiu gyvenimo momentu jiems išsijungė tie gražūs ir, man atrodo, labai teisingi lūkesičiai pačiam sau, kaip tėvui, kuriuos jūs ir išvardinot?

    Tegu nepasirodo creepy, bet kažkada šone užmačiau, kuo ypatingas jūsų vaikas (sausai taip aišku, nesigilinau), bet turime kaimynus su ta patirtimi, tai man be galo liūdna stebėti, kad vaikui jau 9-eri, jis yra tikrai kitoks, o tėvus tik paskutiniais metais įkalbėjo nuvesti pas gydytojus, nes jie iš principo nepripažįsta, negali susitaikyti su tuo, kad vaikas kitoks ir su juo tikrai reikia kiek kitaip bendrauti, tikėtis kitokios raidos, nei bendraamžiai. Čia gal ne visai į svetimų vaikų isterijų temą, tiesiog prisiminiau...

    turbūt šita tema ir gimė iš smalsumo gal daugiausia, šiaip pamąstymų, gal net pati sau nerišliai mintis dėlioju, nes kartais liežuvis neapsiverčia ką nors tvirtai sakyt, nes kaip ir sakėt, suprasit tik tada, kai turesit vaikų.

  4. 10 m. 11 mėn.

    2018.07.16 12:15 (prieš 3 mėn.)

    Kiekvienas vaikas yra asmenybe, ir jo gabumai/talentai gali atsiskleisti pamazu, velesniame amziuje.
    Pavyzdziui as labai stresavau, kad mano sunui nesiseka lietuviu kalba, kad jis nemegsta skaityti, kad piesti nemoka...
    Sia vasara prasilauze piesime stulbinanciai, is niekur nieko o vietoje pomegio skaityti turi daug kitu gabumu, kuriu as pati net neturejau.
    Metams begant as tik suprantu, kad vaikas yra auganti asmenybe, ir jokiais budais negaliu deti i ji savo asmeniniu vilciu pateisinimo, sprausti i grieztus remus-nors ir kaip tai yra nelengva suprasti ir su tuo susitaikyti. Tiesiog stengiuosi idiegti jam gyvenimo pagrindus, mokyti atjautos, daug kalbames, ir labiau uz viska vertinu jo atviruma. Tikiuosi ir paauglystej islaikysim silta rysi. O koks jis bus, kuo bus-laikas parodys. Palaikysiu. As buvau sunkus vaikas, paauglyste/jaunyste buvo isvis problematiska. Bet manau buciau gyvenime maziau klaidu padariusi ir labiau savimi pasitikeciau, jei buciau sulaukusi daugiau demesio ir palaikymo is tevu.

    1
  5. 2018.07.16 12:31 (prieš 3 mėn.)

    eveIina parašė:
    Tai aš to ir pasiilgstu šitam forume, galim pasikapot Ir žinoma juokavau, triskart patikrinau, ar tikrai parašiau poste, kad nerimtai Čia ir būtų pirmoji ir d…

    Oj, rasot lyg apie mano tėvus. Jaučiu skaudulius, mes nebuvom priimti savo tėvų, tokie kokiais esame. O aš prastai mokinausi, ir kad bent kažką islauzciau iš savęs, prašiau tėvų lankyti futbolą, sporto salę, tai žinoma jie neleido, nes pakenks mokslams, nors jau ten nebuvo kaip labiau pakenkti..😁
    mama niekada man nepasakojo apie menstruacijas, paauglyste ir pan, kažkada bandė, bet tai jai pačiai juoką kėlė. Tai gavosi taip, kai susirgau, slapsciausi, gal 2-3metus nepastebėjo mano mensttuaciju. Tai atsimenu kaip kažkokį siauba.
    Pamenu kai krutys augti pradėjo, spygutes rodydavo ir juokdavosi, kai atėjo laikas liemenelei, man niekas jos nepasiūlė, ėjau būdama 11m i parduotuve pati nusipirkti. Po to grįžus namo vaiksciojau nugara i sieną, kad liemeneles sakties nepamatytu ir nesijuoktu jie iš manęs.😀 juokinga, bet paauglei tai yra baisu. Tėvas išmetė rusišku dainų diską į pečių, nes namie negalima tokios muzikos klausyt, tarytum gedinga, nes tokia muzika klauso tik neispruseliai. Reziume muzika klausydavausi per viena ausinę naktimis, kad su kita ausim girdeciau ar niekas i kambarį neateina ir speciau paslėpti.
    Kreiptis pagalbos pas psichologus gali tik "durniai" pagal mano tėvus, o patys man tiek psichologinių bėdų padare, kad faktiskai gydytis reikėjo, ir palikus jų namus po paskutinio egzamino išvažiavau i kita Lietuvos galą, kad pagaliau galėčiau buti tuo kuo esu. Dar iki šiandien jiems labai fainai ir linksma pasirodė, kad kai buvau keliu metukų ir isterikavau, tėvas mane issieme mieste iš mašinos, purtė žemyn galva už kojų.. Tėvas su šypsena tai atsimena lyg butu tai jo geriausias gyvenimo sprendimas..
    Ką noriu tuo pasakyti? Kad tikrai yra svarbiausia leisti vaikams save atskleisti bet kurioje sferoje, ir duoti žinojimą, kad jie yra unikalus ir nuostabus, tobuli, ir kad viskas kas su jais vyksta yra naturalu, jokiu būdu negedinga.🙂

    2
  6. 2018.07.16 12:34 (prieš 3 mėn.)

    As nesu gyvenime pagalvojusi, kad va sitaip su savo vaikais nesielgsiu. Mano tevai (ypac tetis) nuostabus, visada palaike, skatino savarankiskuma, siule pagalba ir nepriekaistavo del pasirinkimu. Kita vertus, as buvau geras vaikas, uzteko proto atsirinkti puikius draugus ir neprivaikscioti klyskeliais, busiu labai laiminga, jei sugebesiu ir savo dukra taip isaukleti

  7. 2018.07.16 13:06 (prieš 3 mėn.)

    A ir G parašė:
    Kreiptis pagalbos pas psichologus gali tik "durniai" pagal mano tėvus, o patys man tiek psichologinių bėdų padare

    Puikiai suprantu, pas mane tas pats. Kaip tik prieš kelias dienas su motina turėjom pokalbį (gal labiau apsirėkimą) į temą. Aišku ten nuo vieno prie kito, nesvarbu, bet priėjom iki to, kad aš išvardijau daug dalykų, kuriuos aš prisimenu iš vaikystės ir kurie man buvo be galo skaudūs ir dabar atsiliepia tuo, kad aš nei skambinu, nei į kai kurias žinutes atsakinėju. Tai niekaip negalėjau paaiškinti, kad tai, jog šiandien kartu papusryčiavom, nenubraukia visų tų metų įžeidinėjimų, nepasitikėjimo ir streso.
    Taip, galbūt tai neprilygsta tokioms traumoms kaip seksualinis išnudojimas vaikystėje ir panašiai, bet manau, kad tai vis tiek galima vadinti trauma. Juk tai muša per savivertę, pasitikėjimą savimi... gerai, kad viskas lyg ir tvarkoje, kad sutikau žmonių su panašiomis patirtimis, interesais, bet kai kurie žodžiai tikrai dar suskamba galvoje...

    Bet kokios su psichologinėmis problemomis susijusios temomis pas mus visada buvo tabu, apsimetinėjimai, net tema pasijuokti. Apie homoseksualumą tai išvis nešneku. Mama kažkada man bandė įrodyti, kad gėjais tampama nuo genetiškai modifikuotų maisto produktų. Pabandžiau argumentuotai paaiškinti, kad jie nėra teisūs - spėkit, kaip sekėsi. Jeigu taip atsitiks, kad turėsiu netradicinės orientacijos vaiką, tai turbūt iš baimės net negalėsiu pas senelius nuvežt.

    tikrai liūdinančių dalykų prirašėt, manau užteks man savigarbos taip su savo dukra nesielgt. Bet jeigu visgi paklausytų mūsų su vyru ir taptų tattoo meistre, man labai patiktų

  8. 2018.07.16 13:17 (prieš 3 mėn.)

    eveIina parašė:
    Puikiai suprantu, pas mane tas pats. Kaip tik prieš kelias dienas su motina turėjom pokalbį (gal labiau apsirėkimą) į temą. Aišku ten nuo vieno prie kito, nesvarbu,…

    nuuu geras.😂 mes prieš savaite su vyru sakom gal bandykim kažkuri vaiką leisti i kokia piešimo mokykla jei turės interesa piešti. tada gal uzsimanys buti tatto meistru, vis gi gerai apmokama specialybe ir šiaip nedaranti daug streso gyvenime..😁

    1
  9. 2018.07.16 13:23 (prieš 3 mėn.)

    A ir G parašė:
    nuuu geras.😂 mes prieš savaite su vyru sakom gal bandykim kažkuri vaiką leisti i kokia piešimo mokykla jei turės interesa piešti. tada gal uzsimanys buti tatto meis…

    :DDD bliamba vien dėl šito buvo verta temą kurti

  10. Mažoji šypsenėlė 1 m. 3 mėn.
    Didysis patrakėlis 3 m. 1 mėn.

    2018.07.16 16:23 (prieš 3 mėn.)

    Aš labai tikiuosi, jog niekuomet nesugalvosim vaikams primesti savo svajonių, savo įsivaizduojamo „idealiausio“ kelio ir pan. Tikrai nesiruošiu jų spausti, kad lankytų kažkokį nenorimą būrelį, taptų idealūs tokiose sferose, kurios jų visiškai nedomina ir pan. Mes su vyru norim, kad vaikai tiesiog būtų laimingi, o ar tokie bus dėl to, jog tapo kokiu staliumi, o ne garsiu krepšininku ar kokia tortų kepėja, o ne garsia muzikante - jokio skirtumo. Aš labai džiaugiuosi, kad šiuo atžvilgiu mūsų su vyru požiūriai sutampa: visad skatinsim, palaikysim, padėsim, bet stengsimės neperžengti tos skatinimo ribos, kur skatinimas jau virsta prievartiniu reikalavimu eiti tam tikru keliu. Bet kartu mes abu tos nuomonės, kad vaikams reikia ir griežtesnio žodžio, taisyklių, supratimo, kad yra ne tik norai ir teisės, bet ir pareigos. O pareigos, deja, ne visada yra smagios ir tokios, kokių norisi.

    Jau dabar susiduriam su visokiais dičkio ožiukais, savo nuomonės rodymais, pykčiais ir t. t. Stengiamės į viską žiūrėti kuo šalčiau, ramiai paaiškinti kodėl negalima daryti vieno ar kito dalyko, bandom susitarti. Nemeluosiu - kartais netenku kantrybės ir pakeliu toną. Bet labai stengiuosi, kad taip būtų kuo rečiau, nes vieną dalyką tikrai abu su vyru pamenam, kurio nenorim, kad patirtų mūsų vaikai - bausmes ir rėkimą už nieką ar menkniekius. Deja, abiems vaikystėj teko tą patirt... O iš kitos pusės, kai prasideda ne pykčiai, kad kažko negalima, o ašaros, jog kažkas neišeina, tai visad stengiuosi padrąsinti, pasakyti, kad tikrai pavyks, tereikia dar pasipraktikuoti, pati parodau/padedu, nuraminu, paaiškinu, kad tai visai nereikšminga ir nereikia per daug liūdėti net jei ir visai nepavyks atlikti to, ką nori. Visad stengiuosi parodyti, kad vaikai ypatingi, mylimi ir tikri šaunuoliai - net jei tiesiog iš kaladėlių pastatė bokštą. Nes su vyru abu žinom, ką reiškia, kai vaikystėje lieki per daug užmirštas, kai niekas nebeįvertina tavo kad ir ne tokių įspūdingų, bet visgi pastangų...

    Šiaip, mano tėvai tikrai padarė gerą darbą auklėdami mus visus (augom 3), bet, deja, paskutiniam vaikui (man) to dėmesio buvo skiriama mažiausia, o reikalavimų buvo keliama daugiausia. Tai dar vienas dalykas, ko stengiuosi nedaryti ir tikiuosi niekad nedarysiu, tai vaikų lyginimas tarpusavy, įsivaizdavimas, kad jei jau vienas yra mokslo guzas ar koks kitoks talentas, tai ir kiti privalo neatsilikti, o jei atsilieka - rodyti akivaizdų nusivylimą ir pan... Kiekvienas vaikas kitoks, kiekvienas vaikas yra savitai nuostabus ir nesvarbu ar jis parneša namo krūvą diplomų, ar tiesiog lauko gėlytę savo mamai.

    Žodžiu, mano lūkesčiai ir pareiga - kad vaikai išaugtų dorais ir atsakingais žmonėmis. O toliau - kaip jau patys norės. Leisim į būrelius, patys mėginsim sudomint įvairiais dalykais, jei kažkur užsikabins - skatinsim tą veiklą, jei ne - gal išvis atras savo pašaukimą tik suaugę.

    4
Žinutės parašytos:

Naujas komentaras