Vyras rūko "žolę"

Komentuoti
  1. Neegzistuojantis vartotojas
    2018.06.17 22:25 (prieš 3 mėn.)

    Pirmiausia nuoširdžiai paprašysiu visų su požiūriu "čia gi tik žolė...", "daugkas kartais parūko", "žinojai už ko teki", "skirkis" ir panašiai, tyliai ramiai praeikit šią temą...
    Anketa nauja, bet esu ilgą laiką šio forumo narė. Naują kūriau, nes noriu anonimiškumo, o ankstesnė gan atvira...

    O visa istorija tokia. Su vyru esam daugiau nei 6 metai kartu. Nei daug nei mažai, kaip pažiūrėsi. Turim mažametį vaiką. Ateityje daug planų. Tiek buities, tiek karjeros. Sutariam gerai, retai pykstamės, žmogus jis geras, su vaiku būna, stengiasi dėl mūsų, buityje irgi padeda (kartais su keliais priminimais, vyras gi ). Tai kur problema? "Žolė". Aš netoleruoju nei alkoholio, nei cigarecių, nei kažkokių kitokių psichotropinių medžiagų. Nesmerkiu tų, kurie vartoja. Bet nekenčiu melo.
    Viskas prasidėjo dar tada kai susipažinom. Savaime suprantama per pirmą pasimatymą nepasakė, kad rūko. Pasakė tada, kai jau buvo pradėjęs patikti. Lengvai žmonių į savo gyvenimą neįsileidžiu. Tada dar buvau palygint jauna, naivesnė, gal tikėjausi, kad dėl manęs atsisakys, kad pasikeis... ech, tos moterys... nepasikeitė. O dar ir meluoti pradėjo. Nėra viskas taip blogai, kad neštų sidabrinius indus iš namų, vogtų, parom negrįžtų ir t.t. darbą turi, mokslus baigęs. Ką esu pas jį pastebėjusi, tai sulėtėjusi reakcija kartais, atminties nusilpimas, taip pat nesiorientavimas laike. Savaitė jam atrodo kaip mėnuo. Ne tada kai parūkęs būna, o visada. Kai pradėjom susitikinėti ir sužinojau apie šį jo "hobį", stengiausi nekreipti dėmesio, nes na, žmogus pats už save atsakingas, aš jam ne mama, kad drausčiau, ir, kaip jis pats kartodavo, amžinai tai nesitęs. Vėliau pradėjo erzinti, kad parūkęs bendraudavo su manim. Prašiau to nebedaryti. Vėliau kuo toliau tuo labiau erzino, kad apskritai jis rūko tokią nesąmonę. Man jis narkomanas. Čia gal ir mano požiūryje problema. Vėl gi, nesmerkiu, bet jo "pomėgis" liečia vaiką, mane, šeimą. Kodėl tada jau nesiskyriau, kol nebuvo nei buities bendros, nei vaiko? Patiko labai jis man. O ir nuomonės esu, kad idealaus nerasiu. O ir radus, na koks tolkas būti santykiuose su...savimi? Santykių žavesys ir yra sugebėjimas prisitaikyti vienas prie kito, priimti žmogų su jo trūkumais. O ir širdutė kirbėdavo apie jį pagalvojus. Kol dar negyvenom kartu buvo lengviau. Kaip sakoma "nežinai ir galvos neskauda". Bet po kurio laiko apsigyvenom kartu. Va tada buvo sunkiau.
    Aš pykau. Jis melavo. Aš pykau, kad meluoja. Jis melavo, kad nepykčiau. Užburtas ratas. Prašiau, kad mestų. Žadėjo, bet nesugebėjo. Prašiau atvirumo. Gaudavau puse to. Ir toliau meluodavo. Aš vėl pykau. Manau, kad jis buvo pavargęs nuo to melo, nes pradėjo rūkyti tiesiog namuose, vienas. Jau be draugų. Tiesiog man panosėj, lyg norėdamas, kad pamatyčiau. Vėl susipykom. Nuvylė mane eilinį kartą. Nusitempiau į priklausomybių centrą, pakalbėjo su psichologe, vėl pažadėjo, kad mes. Nepraėjus nė savaitei vėl užuodžiau, kad rūkė. Vėl pykčiai. Buvau išmetus iš namų. Apie mėnesį vengiau, o jis visais būdais stengėsi mane susigrąžinti. Gyveno siaubingam strese, vemdavo, nemiegojo naktim. Jo mama su ašarom akyse atvažiavo su manim pasikalbėti, ji net nežinojo kodėl nenoriu su juo būti... galų gale vistiek susitaikėm, nes visą laiką viskas priminė jį... apie nieką kitą negalėjau galvoti, atrodė, kad net skauda kaip ilgiuosi jo... žiūrėdavau mūsų nuotraukas ir nenorėjau nieko, tik apsikabinti ir užuosti jį... Pažadėjo, kad šįkart tikrai stengsis dėl mūsų ir paminėjo psichologės patarimą, kad pažadai kažkam kitam veikia daug stipriau, nei sau. Pasakė savo mamai apie problemą. Nepraėjo nė mėnuo ir vėl jis rūko... šįkart taip audringai nebereagavau, nebenustebino tiesiog. Nei tikėjausi, kad mes, nei maniau, kad grįš prie to. Tiesiog bus kaip bus. Ir buvo. Laikui bėgant viskas buvo gerai apart jo rūkymo. Tik dėl jo melo pykomės, bet atleisdavau. Pradėjom galvoti apie šeimos pagausėjimą. Jis manė, kad gal tai padės jam susikaupti ir pagaliau pasiryžti. Nepadėjo. Kol gulėjau ligoninėje dėl sunkaus nėštumo jis rūkė. Kol buvau išvažiavusi kurį laiką pas mamą, jis rūkė. Pykau siaubingai, bet stengiausi būti rami dėl vaiko. Kai gimė vaikas visos mintys buvo tik vaikas. Vyras nuostabus tėtis, padėjo tiek per gimdymą, tiek padeda ir dabar. Ir kažkaip nusprendžiau nesigadinti nervų ir ignoruoti visus intuicijos raudonus šauktukus. Kol prieš pora savaičių kompiuteryje iššoko jo draugo žinutė, kad tą ir tą dieną galėsim pasiplanuoti. Nieko konkretaus. Nieko vyrui nesakiau kol nepasakė, kad būtent tą dieną jis važiuos į garažą (dažnai ten būna, mėgsta prie mašinų krapštytis). Paklausiau ar vienas bus, gal kas padės (kartu kartais važiuodavo kolegos iš darbo). Pasakė, kad bus vienas ir kas čia per įtarinėjimai, ko čia kimbu ir jis vis labiau niršo. Tada paklausiau ką reiškia to draugo žinutė ir kodėl ją ištrynė (šiaip nelendu į jo žinutes ir telefonus, bet tada tikrai labai smalsu pasidarė apie ką čia kalba, o gal ir intuicija nugalėjo... ir ta iššokusi žinutė buvo ištrinta, nes tikrinau po gero pusvalandžio). Pradėjo rėkti, kad ko čia lendu, kad aš paranojikė, kad dėl to jis ir ištrynė ir t.t. nebeturėjau ką jam pasakyti, nes bandžiau šnekėti ramiai, o jis rėkti pradėjo ir mane paranojike ir isterike vadinti. Tą dieną pasakiau jam "tiek to" ir ta tema daugiau nesileidau į kalbas. Prieš pora dienų grįžo su kvapu. Paklausiau ar rūkė, patikino, kad ne. Paklausiau kada paskutinį kartą tą darė. Sakė, kad neatsimena. Tada pasiūliau testą pasidaryti (anuos kartus buvom sutarę, kad kartą į mėnesį darysis narkotikų nustatymo testus. Ir pasiūlius pasidaryti meluodavo, kad nieko neparodys iki tol kol atsidurdavom prie vaistinės durų). Pradėjo vėl rėkti, kad rodys pieno riebumą, kad jis taip elgiasi, nes aš paranojikė, kad išvedu iš kantrybės jį ir t.t. nors apie tai nekalbėjom net pora metų. Galų gale pripažino, kad rūkė nesenai. Ir tada buvo tas lūžis. Man dzin. Iš tiesų. Man visiškai neberūpi, kad jis rūko, kad man meluoja. Tą akimirką man buvo tik skaudu. Nes man atrodo, kad jei jam reikia papildomo laimės stimulo tai jis nesijaučia laimingas su manim. O aš bandžiau viską. Psichologė sakė, kad šią ydą galima išmušti seksu (stimuliuoja laimės taškelį kažkokį smegenyse), veikla (nes dažnai rūkymas būna dėl nuobodumo), aplinkos pakeitimas. Sekso jis gauna tiek kiek nori ir tokio kokio nori. Čia ne iš reikalo, o tiesiog man patinka su juo mylėtis. Veiklos yra sočiai, nes bando verslą daryti, plius vaikas, ir dar padeda man su mano darbais. Aš net pagalvojau, kada jis spėja?! Aplinkos pakeitimas irgi bandytas. Kraustėmės du kartus. Esmė ta, kad jo draugai rūkantys. O draugų jis turi du. Vienas iš jų (didžiausias iniciatorius) važinėja į komandiruotes savaitėmis, grįžta porai dienų. Kai pasakė, kad jis tokį darbą susirado giliai širdyje buvo pasidarę lengviau. Maniau, kad baigsis. Bet klydau. Su kitu draugu matosi irgi labai retai, jis išvis namisėda, o ir nesusiderina darbo grafikai jų. Draugai jie beveik 20-tį, neišskiriami. Nemanau, kad teisinga būtų reikalauti keisti draugus... nors, tiesa, pats bandė per didžiuosius pykčius atnaujinti santykius su kitais žmonėm, greit viskas baigėsi. O aš jaučiuosi... kažkiek net nepilnavertė gal... nežinau ar tinkamai išsireiškiau, bet kaip ir minėjau, man atrodo, kad jis gal nelaimingas su manim jei jam reikia, kaip jos pats sako, atsipalaiduoti. Tiesa, atsipalaiduoja žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Čia jam yra labai svarbu ir kompas yra jo tvirtovė. O mane išgąsdino tai, kad man iš tiesų neberūpi... akimirką sutrikau dėl tokių savo jausmų ir pagalvojau, kad čia rimtas signalas pažvelgti į santykius atidžiau, kad galbūt jie kliba... kaip ir sakiau, žmogus jis geras, myliu tikrai, bet tiesiog neberūpi tai, kad meluoja, kad skaudina, kad renkasi "žolę". Lyg visa tai stebėčiau iš šalies, nes dėl šio reikalo nejaučiu nieko, tuštuma viduje. Šias kelias dienas jis lyg šilkinis, glaustosi, meilikauja, švelnus - kaltė graužia. O man visai nesinori jo prisilietimų. Nepykstu ant jo, tiesiog lyg kažkas nutrūko tarp mūsų. Noriu atgaivinti santykius, bet nepasitikiu juo dėl rukymo. Per šį laiką kiek esam kartu niekada ir nepasitikėjau. Bet visa kita su juo gerai. Buvo. Nežinau kaip surišti tą nutrūkusią giją... išvažiuoti pabūti viena, pakeisti aplinką,ar tiesiog kurį laiką jo nematyti ar su kuo pasikalbėti tiesiog neturiu gakimybės. Tokia ta istorija... realiai kodėl čia parašiau net nežinau... gal išsipasakoti norisi, nes šiaip nenoriu savo artimiems pasakoti... gal savęs pagailėti norisi, kad vaje vargšelė, narkomaną turiu juokauju, savęs man negaila. O gal tiesiog moteriškai pasibedavoti, kad nu tas zaraza vat nu nesikeičia nors tu ką

    6
  2. Austėja 3 mėn. 4 sav.
    Augustas 9 m.

    2018.06.18 00:40 (prieš 3 mėn.)

    Žirklė parašė:
    Pirmiausia nuoširdžiai paprašysiu visų su požiūriu "čia gi tik žolė...", "daugkas kartais parūko", "žinojai už ko teki", "skirkis" ir panašiai, tyliai ramiai praeik…

    Ir nepasikeis..manau suvokėt senai kad "turiu kokį turiu ir jo nepakeisi". Tad gal dalis pykčio buvo ne tik ant jo, bet ir ant savęs dėl realybės suvokimo. Tai gi lieka kas? Priimk arba atmesk. Tai liga. Įprotis. Kurio jis atsisakys(o gali atsisakyti) tik turėdamas tam noro. Verčiamas žmogus visad daro atvirkščiai(ypač vyrai ir vaikai). Todėl kartais gaunasi užburtas ratas...atrodo padėtis be išeities. Dėl to jausmo "man dzin", signalas turi būti ne jums o jam. Praneškit jam apie "dzin" ir patarkit susimastyti...tegul bent pabando pasirinkti "skrūtkė" ar šeima.

    5
  3. 2 m. 3 mėn.

    2018.06.18 06:22 (prieš 3 mėn.)

    Na bet jūs ir pasaulio bamba. Pati rašot, kad čia jo pasirinkimas, čia jo atsipalaidavimo būdas, tai kodėl norit iš žmogaus atimti jo malonumą. Pabandykit pati atsisakyti savo labai mėgiamos veiklos ar mėgiamo patiekalo ir pažūrėkit kiek ilgai tversit. Jeigu jūs nenorite skirtis ir kad jis pradėtų jums jausti neapykantą tai savo jausmč dzin ir turėkit. Nes jums tikrai turėtų būti dzin dėl kito žmogaus pomėgio. Beto kaip buvusi rūkorė galiu pasakyti, kad kuo daugiau spaudžia tuo atvirkštinis jausmas ir būna. Bet gerai, kad mano vyras tai suprato, todėl atėjo metas, kai pati nusprendžiau ir mečiau.

    6
  4. 2018.06.18 06:58 (prieš 3 mėn.)

    karamele parašė:
    Na bet jūs ir pasaulio bamba. Pati rašot, kad čia jo pasirinkimas, čia jo atsipalaidavimo būdas, tai kodėl norit iš žmogaus atimti jo malonumą. Pabandykit pati atsi…

    Koks cia savanaudiskumas? Jo pomegis ir atsipalaidavimo budas ardo seima. Cia ne siaip megiamas patiekalas, bet narkotikas. Nezinau ar toleruociau toki elgiasi, bet klausimas kitas: ar jis kazkoks blogas parukes tampa? Ar taip buna daznai? Ar jus erzina tiesiog zinojimas, kad jis ruko, nors vyras jis puikus? Nezinau kiek tas narkotikas kenkia, bet is kitos puses, zmones turi daugybe kitu save zudanciu pomegiu: rukymas, narkotikai, alkoholis, persivalgymas ir kt.

    7
  5. Mažoji šypsenėlė 1 m. 2 mėn.
    Didysis patrakėlis 3 m. 1 mėn.

    2018.06.18 07:00 (prieš 3 mėn.)

    Pilnai jus suprantu - esu irgi iš tų, kurie nepakenčia tokių dalykų, o žolė tikrai ne kažkoks nekaltas užsiėmimas, tai - narkotikai. Iš jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad dėl tokios padėties tikrai santykiai yra pašliję. Nes nėra normalu, jog neberūpi, kad vyras save nuodija ir skaudina jus, meluoja, ir t. t. Nėra normalu ir visą santykių laiką taip iki galo ir nepasitikėti antrąja puse. Deja, jis to nepasitikėjimo nusipelnė, tačiau visgi normalūs santykiai tokie neturėtų būti.

    Ką aš daryčiau. Labai rimtai pasikalbėčiau. Be jokio pakelto tono, be ašarų. Pasakyčiau viską lygiai taip pat atvirai kaip kad parašėt čia. O tada pareikalaučiau arba keistis, arba krautis daiktus. Nes nei jūs, nei vaikas nenusipelnė gyventi su narkomanu, kuris nedrįsta mesti žolės, bet drįsta meluoti, slapstytis ir skaudinti. Jei visgi po pokalbio jis sakys, kad nori pasikeisti, atsiprašinės ir pan., pasakykit, kad tai paskutinis kartas, kai juo patikėsit. Ir pati sau pasakykit, kad tai TIKRAI paskutinis kartas. O tada... Lai atsisako VISŲ draugų, kurie vartoja. Jei reikia - vėl keiskit gyvenamą vietą, telefono nr., socialinių tinklų anketas ir t. t. Jei šalia turės tuos vadinamuosius draugus, jis tikrai ir vėl paslys. Jei nenorės jų palikt – galit drąsiai pripažint, kad jūs su vaiku jam nerūpit tiek, kiek žolė ir draugeliai. O tada kam toks vyras išvis reikalingas?.. Vis kartojat, kad jis geras tėvas, geras vyras, na bet arba jūs pati nesuprantat kas iš tiesų yra geras vyras, arba pati sau meluojat. Nebemeluokit. Pripažinkit, kad šiuo metu jūsų vyras yra viena didelė problema, kuri arba sprogs, arba bus išspręsta.

    8
  6. 2 m. 3 mėn.

    2018.06.18 07:12 (prieš 3 mėn.)

    S.P.P. parašė:
    Koks cia savanaudiskumas? Jo pomegis ir atsipalaidavimo budas ardo seima. Cia ne siaip megiamas patiekalas, bet narkotikas. Nezinau ar toleruociau toki elgiasi, bet…

    Na jis tą pomėgį turėjo prieš sukurdamas šeimą. Tuo met autorei netrukdė tas pomėgis, manau kad tai nesažininga to vyro atžvilgiu, kad po santuokos atsirado priekaištai, paranoja, sąlygų iškėlimai, persekiojimas. Viskas būtų kitaip jei tas pomėgis būtų pasiškėjęs ar atsiradęs vėliau. Aš suprantu jos rūpestį, bet dar kartą noriu priminti, kad prievarta ir įkirūmu nieko nepasieksi, tai veikia priešingai. Manau užtektų susitarti, kad nerūkytų namie. Bet nereiktų kamantinėti kiek ir kur rūkymė. Paleiskit šitas įkyrias mintis.

    1
  7. 5 m. 9 mėn.

    2018.06.18 07:13 (prieš 3 mėn.)

    Agrastėlis parašė:
    Pilnai jus suprantu - esu irgi iš tų, kurie nepakenčia tokių dalykų, o žolė tikrai ne kažkoks nekaltas užsiėmimas, tai - narkotikai. Iš jūsų pasakojimo susidaro įsp…

    tas moteriskas noras viska kontroliuoti, kol nesuprasit kad kitas zmogus yra individas, atskiras, visiskai nuo jusu nepriklausantis tol kankinsites ir matysit problemas. siulydama skirtis, zaidziate all in- turite buti pasiruosusi teigiamui atsakymui, gasdinimai cia nepades. Jei mane asmeniskai gasdintu o dar ir kokia gyvenama vieta sugalvotu pakeisti ir t.t. tai begciau nuo tokios moters kuo toliau, cia ne gyvenimo partnere, o mama jau...

    2
  8. Neegzistuojantis vartotojas
    2018.06.18 07:14 (prieš 3 mėn.)

    JulijaValentinov parašė:
    Ir nepasikeis..manau suvokėt senai kad "turiu kokį turiu ir jo nepakeisi". Tad gal dalis pykčio buvo ne tik ant jo, bet ir ant savęs dėl realybės suvokimo. Tai gi l…

    Žinau, kad nepasikeis. Juokavau gi ir jūs teisi, pykstu ir ant savęs, kad višta esu ir stengiausi tai ignoruoti, kad įsimylėjau net ir žinodama ją jis daro. Esu pagalvojusi ir beja jam sakiau, kad na jei jis tik būtų pasakęs ankščiau, kol dae nesimpatizavau... bet šiandien yra šiandien.
    Verčiau jį ankščiau. Dabar pora metų, kaip minėjau, visai nekreipiau dėmesio, ignoravau savo nuojautą ir uoslę ir tiesiog susitelkiau į vaiko laimę. Pats nusprenė savo mamai papasakoti, pats pasakė, kad yra testai kurie parodo ar buvo vartota, pats pasakė, ką psichologė pataria. Jis PRAŠĖ mano pagalbos. Kai buvau išvariusi iš namų, jis balkonais lipo į antrą aukštą, kad galėtų su manim pasikalbėti, nes neįsileidau. O kai stengiausi padėti, jis vadino isterike ir paranojike, bei pyko, kad kimbu prie jo. Pirmas žingsnis ką jis buvo padaręs tai pripažinęs, kad turi priklausomybę. Verkdamas man sakė, lad myli mane, kad jam esu svarbi, kad nenori manęs skaudinti, bet nesugeba. O padėti neleidžia.
    Apie savo jausmus jam sakiau. Ramiai paaiškinau kaip jaučiuosi ir kad mane tai gąsdina. Jis tiesiog vėl ant manęs išsirėkė. Nes aš isterikė, paranojikė, neturiu ką veikti ir kimbu prie jo, man viskas negerai, čia gi nieko tokio... ir šias dienas jis pasakė, kad nemato problemos tame ką daro. Vadinasi kai prieš kelis metus sakė priešingai, tai tebuvo manipuliacija. Dėl to irgi skaudu. Ir rinkosi jos daugybę kartų. Ir nėščia kiek kartų pykau. Apsisukęs darydavo tą patį.

    karamele parašė:
    Na bet jūs ir pasaulio bamba. Pati rašot, kad čia jo pasirinkimas, čia jo atsipalaidavimo būdas, tai kodėl norit iš žmogaus atimti jo malonumą. Pabandykit pati atsi…

    Džiugu, kad metėt. Vyras rūko virš 17 metų. Man tai atrodo labai ilgas laiko tarpas ir šis įprotis giliai įsišaknijęs. Kiek laiko rūkėt jūs ir kas padėjo mesti?
    Atsipalaiduoja ir žaisdamas kompiuterinius žaidimus, gerdamas alų bei rūkydamas cigaretes. Paskutiniu metu jis tiesiog sėdi apdujęs prie PC ir maukia alų (max dvi skardinės per dieną). Čia paskutinis toks pusmetis. Greičiausiai dėl to, kad metė darbą, verslas nepavyko, naujo darbo neranda. Realiai net neieško. Kiek jam cv parodau tiek ir išsiunčia, ir tai nevisus. Ir atsisakiau dėl jo daug ko. Keičiau gyvenamą vietą, palaikiau kai išėjo iš darbo ir norėjo verslą kurti, bei išlaikiau finansiškai. Tada persikėlėm pas jo tėvus, nes viena tiesiog nepajėgčiau išlaikyti buto (nuomavonės). Atsisakiau savo ramybės, savo, kad ir nuomojamų, namų. Pamyniau savo principus ir leidau jam daryti ką nori. Dabar jam patogu. Palaikiau jį visada. Skatinau, drąsinau, guodžiau po nepelningų dienų. Dėkojo ir sakė, kad esu vienintelis ramstis jo gyvenime. Ir manau, kad jam lyg depresija, kad nesiseka, bet neturi valios perlipti per save ir atsistoti ant kojų todėl lengviau parūkyti ir pabėgti nuo realybės. Noriu jam padėti. Bet gal jis nenori? Kai jam tai sakiau jis patvirtina, bet gal vėl jis sako tai ką noriu girdėti, gal čia dar viena manipuliacija?

    1
  9. Komentaras yra paslėptas. Rodyti komentarą.

    5 m. 9 mėn.

    2018.06.18 07:14 (prieš 3 mėn.)

    S.P.P. parašė:
    Koks cia savanaudiskumas? Jo pomegis ir atsipalaidavimo budas ardo seima. Cia ne siaip megiamas patiekalas, bet narkotikas. Nezinau ar toleruociau toki elgiasi, bet…

    seima ardo moteris, kuriai nebepatinka vyro rukymas

    4 7
  10. 1 m. 6 mėn.

    2018.06.18 07:15 (prieš 3 mėn.)

    Man atrodo, kad čia reikia sau atsakyti į vienintelį klausimą: ar aš noriu, kad mano vaikas augtų šalia narkomano tėvo ir matytų tokį pavyzdį? Naivu tikėtis, kad nuo vaiko įmanoma nuslėpti tokį įprotį. Aš, pavyzdžiui, nenorėčiau ir su narkomanu vaiko neauginčiau. Jei gali mesti žolę čia ir dabar, tai ok, bandom būti šeima. Bet jei išsisukinėja, tai viso gero. Ir viskas. Vaikas turi būti svarbiausias.

    11
Žinutės parašytos:

Naujas komentaras