olympus parašė:
Mamytes as liudziu.. musu tetukas mamytes nebemyli us namu isejo kalbejau su juo tai nusprende nebegrizti,su dukryte matytis nori,as zinau kad privalo matytis,bdt a…
Tikiuosi neįžeisiu Jūsų savo pasisakymu. Jūs arba labai drąsi, arba labai naivi moteris. Kaip iš pasisakymų supratau, jau senai žinojote vyro "pomėgį" eiti į kairę, bet visvien už jo ištekėjote ir pastojote, tikėdamasi turbūt, kad jis pasikeis. Žmonės keičiasi, bet juos dažniausiai pakeičia sukrečiantys įvykiai gyvenime. O tokie vyrai kaip Jūsiškis gal kada nors susipras, ko neteko. Jis padarė taip, kaip jam paprasčiau ir geriau, negalvodamas nei apie Jūsų, nei apie dukrytės jausmus. Tad pagalvokite, ar norėtumėte visą gyvenimą pragyventi su tokiu egoistu. Ir negraužkite savęs, kad jis išėjo. Manau Jums be jo bus geriau. Negi norėtumėte kasdien nervintis ir vyrui priekaištauti dėl žinučių, skambučių, išėjimų ir negrįžimų kelias dienas?.. Jūs tik pati save užgraužtumėte ir gal net sunkiai apsirgtumėte.
Aš Jus išties labai užjaučiu. Bet supraskite, kad likimas ne veltui siunčia siunkius išgyvenimus. Vieną gražią dieną Jūs atsipeikėsite ir paklausite savęs - kaip aš galėjau mylėti tokį žmogų... Ir būsite dėkinga jam vien dėl to, kad turite mažą stebuklėlį Jūsų gyvenime - vaikutį. Tas skausmas, kurį dabar jaučiate, užsimirš, liks tik prisiminimai.
Ir nereikia tų moterų, pas kurias eina Jūsų vyras, vadinti šliudromis. Gali būti, kad jos nė nenutuokia, kad Jūsų vyras vedęs ir turi kūdikį. O jeigu žino, tai lai lieka jų sąžinei. Šeimos jau nebėra, nes vyras pasirinko savo kelią.
Jūs dabar turite rūpintis mažute ir savimi. Ir tik nepamirškite savęs. Važiuokite būtinai į kaimą, kad neliktumėte viena. Pasistenkite judėti, bendrauti, galvoti apie teigiamus šios situacijos aspektus. Pasistenkite nesusirgi depresija. Palepinkite save. Ir galvokite ko norite iš gyvenimo. Bandykite įsivaizduoti, kokio vyro sau linkėtumėte, kokio norėtumėte. Patikėkite, tai veikia
Man likimas taipogi nepašykštėjo nedovanėlių vyrų. Susirgau ir depresija dėl vieno. Visuomet bijojau nuo jų pastoti, nes bandžiau įsivaizduoti, koks būtų mūsų šeimyninis gyvenimas. Jau maniau, kad liksiu senmergė, ir buvau jau susitaikiusi su ta mintim, kad nelemta man sukurti šeimos. Ir kai kas nors užklausdavo, kada galiausiai sukursiu šeimą, atsakydavau, kad kai sutiksiu į savo tėtį panašų vyrą
Ir panašių savybių vyrą visuomet įsivaizduodavau savo gyvenime. Ir žinokite likimas man tokį vyrą ir atsiuntė
Net mano sesė sako, kad mano vyras labai panašus į mūsų tėtį
Svarbiausia yra žinoti, ko nori gyvenime. Tad svajokite, bet atsargiai, nes svajonės pidosi ;)