2012.07.31 21:26 (prieš 14 m.)
Laura, aš pagimdžiau 18metų. Tik sužinojusi, kad laukiuosi man buvo šokas, kilo taip pat daug abejonių. Mano vaikino tada nebuvo šalia, jis buvo tik išplaukęs į jūrą, o grįžti žadėjo už pusės metų, buvau pasimetusi, nežinojau ką daryti. Bet kai buvau 9savaitėj nėštumo ir atsiguliau į ligoninę dėl nežinomo sveikatos sutrikimo ir man grėsė išvalymas.. Ir dar tada mano vaikinas nežinojo nieko apie mano nėštumą. Aš pradėjau galvoti, kad manyje auga dalelė manęs, kad tas kūdikis manyje yra MANO vaikas. Aš jį pamilau. Ir mylėjau taip, kad kai atėję 12 gydytojų apžiūrinėjo mane ir svarstė ką daryti, aš verkdama jų maldavau nedaryti nieko, kas pakenktų mano vaikeliui.
Ačiū, Diev, liga stebuklingai praėjo ir niekada nebegrįžo.
Aš taip džiaugiausi augančiu pilveliu, kūdikio judesiukais. Džiaugiuosi ir dabar. Laikydama jį ant rankų. Ramindama, kai jis verkia. Jam manęs reikia, reikia mano meilės ir dėmesio. Lygiai taip pat, kaip ir tavo kūdikėliui esi reikalinga tu.
Niekada nesigailėjau, kad jį pagimdžiau.. Auginu praktiškai jį viena, nes jo tėvelis didelę laiko dalį dirba, kad galėtų duoti tai, ko jam reikia.
Susimąstyk!