žinokit vaikai yra kaip atversta knyga. Matosi kokie yra tėvai ir kaip su jais yra elgiamasi šeimoje. Kol nedirbau darželyje tol nesupratau, bet matosi iš vaikų kokie yra tėvai ir koks jų gyvenimo būdas, kiek jie skiria savo vaikams dėmesio, koks jų laisvalaikis. O taip, vaikai negali būti visi vienodi - vieni atviresni, kiti uždaresni, vieni megėjai pasėdėti ir papiešti, kitiems tik fiziniai žaidimai domina, bet matosi kaip vaikai sprendžia konfliktus, kaip jie kontaktuoja , kaip jie bendrauja aplamai su auklytėm, kaip sėdi prie bendro stalo ir t.t. t.t. viso šito vaikai mokosi būtent iš tėvų. Pvz lengvai atskirčiau kieno tėvai daug dirba ar sėdi prie kompiuterio ir kurie grįžę po darbo tarkim užsiima su vaikais bendra veikla - vaikai padeda gamint valgyt, papjaustyt ką, tėvai prisėda papiešti kartu, tėvai paskaito pasaką prieš miegą, kartu tvarkosi namučius, kartu sėdi prie bendro stalo, o ne kiekvienas atskirai....
Na net sunku paaiškinti, bet ant vaikų matosi šeimos modelis, jie kaip atvira knyga. Aišku viskas abstraktu. Na tarkim pavyzdys. Yra berniukas kuris pastoviai viską mato blogai. Vis kritikuoja kitus "taigi čia ne taip pieši, čia šiaip ne tokia spalva jis turi būti, šiaip tas žaidimas neįdomus, negražiai tu pieši ir pan.. na pastoviai vis kažkas jam negerai. Tėvus puikiai jau pažįstame ir matosi kad ir mama tokia.. ji užguita, tyli ir pastoviai tramdo savo sūnų "pastovėk ramiai, negerai užsisegei megztinį ir t.t. tiesą pasakius dabar galvoju ar ji yra kada nors pagyrus savo vaiką mums girdint. nesidomi ji ką vaikas daro darželyje, ką nupiešė.. tėtis irgi atveda ir išeina, tarsi čia vaiko pasaulis ir jam nevalia čia eiti toliau. Arba kitas pavyzdys.. mergaitės penkiametės tėvai išsiskyrę jau nuo jos kūdikystės, bet iki šiol jie apstoviai pykstasi. Mama susirado draugą, o mergaitė gyvena tik su tėčiu, savaitgaliais tik pas mamą būna ir tai ne kiekvieną. O tėvai pastoviai pykstasi. Ir žinokit matosi ant vaiko įtampa didžiulė, ji nori būti mažesnė pastoviai, labai verksminga, ieško sau žmogaus tai dienai, kad būtų prilipus ir jaustųsi saugi, ji uždara ir kai supyksta geriau guli po sofa nei kalbasi su kuo nors. Kiti vaikai jau ir ima kratytis jos, nes ji jei prisikabina tą dieną tai pastoviai tu mano geriausia draugė ir vaikšto iš paskos neduodama tai mergaitei net įkvėpt. Renkasi valgyt tą patį, eina tą patį žaist, o jei pasako ta mergaitė kad nenori dabar su ja žaist tai būna katastrofa, nes juk jos pačios geriausios draugės. Arba yra vokietukai atvykę gyventi. Matosi šeimoje yra griežta disciplina. Tėtis ima valdžią šeimoje ir vaikai grynai yra auklėjami "šitaip nemandagu", jei prisidėjai į lėkštę valgyt, tai privalai ir suvalgyt", "tu turi mažą sesę darželyje, privalai ją pasaugt" ir t.t. vaikas gauna daug nurodymų matosi todėl jis bijo suklysti ir klauso bet kuriuo atveju. Jis neturi savo nuomonės dažniausiai ir net niekada gyvenime nėra verkęs. Jis klauso ir kitų vaikų bet kokia kaina. Vis girdžiu sako o man Klark sakė padaryti taip, nors jis žino, kad tai yra blogai. Čia iš tos serijos jei pasakytų šokt nuo skardžio tai ir šoktų.
Čia keli pavyzdžiai.. kai padirbi su vaikais ilgiau ima matysis viskas abstrakčiai kaip kas. Net būna susirinkimai kai vienos grupės auklytės susirenka ir šnekasi, diskutuoja apie vaikus, kaip ką galima padėt, kur galima su tėvais pašnekėt. Per tuos susirinkimus dažnai sako va čia toks šeimos modelis, reikia pirmiausia su tėvais šnekėtis kad tarkim mažiau vaiką kritikuotų, o labiau pagirtų, tada vaikas pasitikėjimą įgautų, arba kad vaikui leistų pačiam apsispręsti kaur įmanoma, kad vaikas savo nuomonę ugdytų.. Nes kas iš to, kad darželyje mes tai darysime jei šeimoje vis tiek bus sena tvarka. Niekas nepasikeis.
Jūs teisi, vaikai skirtingi ir tikrai nesakau, kad vat jei vaikas verkia pastoviai tai kažkas negerai šeimoje, ten buvo tik pavyzdys kaip gali skirtis šeimos. Mes tas šeimas gerai pažįstame tad ir palyginti lengva ir susieti visa tai. Adaptacija visiems vaikams būna, tik ji pasireiškia skirtingai kiekvienam ir periodas skirtingas. Netgi skaičiau psichologinį straipsnį, jog jeigu vaikas nereaguoja į naują aplinką, į naujus žmones, į naujus įvykius tai vadinasi vaikas neturi glaudaus ryšio su šeima jeigu jam vienodai kur palieka su kuo palieka, kuriam laikui palieka ir pan. Adaptacija net ir suaugusiems būna keičiant darbą ar netenkant darbo. Tai natūralūs dalykai, bet prie viso šito gali eiti ir puokštė kitų dalykų priklausančių nuo šeimos modelio. ko nepažįstu negaliu nieko vertinti, nes tiesiog jų nepažįstu. Bet faktas šeimos modelis labai veikia vaiką bet kuriuo atveju, o pabendravus ilgiau su vaiku viskas matosi 
jūs šnekate apie mažiukus, aš gal apie tuos didesnius šneku trijų, šešių metų vaikus. Apie mažiukus sunkiau spręsti kaip ten yra.
TV
...na su tavim kazkas netaip?..
labai idomu ir malonu paskaityti apie Jusu patirti 
