Jaučiu, reikia ne vien reaktyviai šaudytis į visokius pasisakymus, bet pagaliau imti ir parašyti savo pasisakymą. Į temą pilnai. Ar tai rimta grėsmė, ar išpūstas burbulas.
Yra trys etapai, išrišant mintį nuo atskiro asmens iki grėsmės.
Pirmasis - individualūs asmenys. Grėsmė nėra rimta. Jei esame jauni, sveiki, persirgti galime lengvai. Net kažkokie ten liekamieji reiškiniai - susigyvenami. Tai yra mūsų pačių gyvenamas gyvenimas, todėl jį jaučiame geriausiai. Nerimta grėsmė mums atrodo su nelogiškai rimtomis priemonėmis. Bet žiūrėkim toliau.
Antrasis - Sveikatos apsauga. O čia grėsmė jau rimta. Nes jeigu yra tik 100 reanimacijos lovų, tai ir reanimuoti galima tik 100 žmonių. Nuo koronaviruso trunkanti pneumonija trunka ypač ilgai - apie 40 dienų vidutiniškai, arba kol numiršta. Personalui ypač didelis apkrovimas, nes apsauginiuose kostiumuose neįmanoma būti ištisai. Taip pat vistiek didelė rizika, lakus užkratas, daug medikų atsiduria karantine arba netgi gydyme. Visos kitos sveikatos paslaugos taip pat pavojuje, nes trūksta apsaugų, žmonės ateina netestuoti ir betkuris gali būti nešiotojas, kontaktai su jais dideli (jei nereiktų kontakto tai užtektų gydymo telefonu). Didžiausiame pavojuje atsiduria ir taip karantinuoti ligoniai - pvz chemoterapiją nuo vėžio gaunantys, imuno-supresuoti ir pan.
Išeitys yra dvi. Arba atsisakyti sveikatos apsaugos, leisti visiems laukiniais kiekiais sirgti, palaidoti kažkiek medikų, demotyvuoti likusius medikus, tikėtis kad visuomenė greit atsigaus ir med. studentai pakeis prarastus patyrusius gydytojus, o ekonomika leis pasiruošti kitai pandemijai geriau (užkrauti sandėlius priemonėmis). Šalia viruso aukų mirs (galimai gal netgi daugiau) visokių kitokių ligonių. Širdies ligos, infekcijos, traumos - niekur tai nedingsta.
Arba karantinuoti šalį, siekiant išlaikyti bent dalinai prireinamą sveikatos apsaugą (kas ir daroma didžiojoje pasaulio dalyje).
Bet šitie dalykai, jeigu mes esame jauni, sveiki, darbingi - atrodo tolimi, kažkokie tai nelabai aiškūs, nesinori tikėti kad išvis įmanomi (nes taip toli nuo normalumo, kad stačiai neina patikėti). Mūsų neliečia, aplinkos neliečia, o tokių problemų sukelia.. Reikia gebėjimų žiūrėti plačiau, strategiškiau į ateitį, labiau racionaliai ir mažiau emociškai, kas mums kasdieniam gyvenime nelabai reikalinga ir būdinga.
Politika nėra tobula ten, kur tokie atvejai nenumatyti papunkčiui (pvz P. Korėja turėjo jau SARS, ir šiam atvejui turėjo smulkiai pasiruoštą strategiją). O Lietuvoje... Pvz liepia naudoti kaukes, bet neprirašo kad kokiam nors miške jos nebūtinos. Nesuvokiama, kad nėra resursų taip smulkintis, kai sprendimai priimami kas savaitę. Smulkius planus reikia ruošti penkmetį, netgi dešimtmetį, bet mes namudiškai tai tokių strategijų gi nesame ruošę valstybiniu mąstu, tai paimam vieną taisyklę, ir žiūrim kokia ji kvaila. Nes ji liečia MUS. Dar galim turėt laiko ir antrą, trečią taip paanalizuoti. Kokie mes galvoti, ania? Žinom, kas mums geriausia.
Trečiasis etapas. Grėsmė iš antrojo persineša į pirmą. T.y. "nerealioji" tolimoji, ant paties kailio nejaučiama, realybė staiga ima ir pasijaučia čia pat pas save. Negalima dirbti. Negalima sirgti. Negalima pramogauti. Grėsme tampa sunkiau susirgti. Grėsme tampa netgi skaudantį dantį turėti.
Tai atsakymas - grėsmė reali, ir visai ne burbulas.
Kam nesiseka su priežastiniais pasekminiais ryšiais, visiškai susimaišo galvoje. Ir pvz galvoja, kad ne koronavirusas antrąją grėsmę lemia (kuri paskui nusileidžia ir iki mūsų kiekvieno), o įvesta politika tiesiai į trečią etapą. Pasekmė (įvestas karantinas) be priežastinio ryšio, pasidaro tokia piktai nelogiška ir gadinanti visiems (labiausiai tai sau) gyvenimą.
TV
Pamąstykit pati koks mažas mirtingumas nuo jos 
