Labai suprantu mamas kurios taip jaučiasi. Nors esu introvertė ir paskutinė prieičiau prie nepažystamo žmogaus pasisveikinti, bet tas sėdėjimas namie jau net man įgriso. Patys namai kaip namai, buitis netragiška man net patinka tvarkytis ar valgyti gaminti, bet ne tame vat esmė. Norisi į darbą, pagaliau socializuotis, perlipti per save išeiti iš savo to burbulo. Gal pavyks darbe ir kokią draugę susirasti nes taip vieniša kartais man nėra su kuo pasikalbėti, nebent su vyru arba uošve bet tai ką su jais kalbėti, su vyru temom tarp mūsų mergaičių juk nekalbėsiu, o uošvė kartais iš paprasto mano dienos pasidalinimo išspaudžia kokį moralą ar nereikalingą patarimą duoda kur vietoj to man reikia kad kas tiesiog išklausytų.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Kūdikių pasaulis
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Augu sąmoningai
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas









