Mano situacija irgi laabai panasi, tik yra vienas niuansas, savo vyra gerbiu kaip zmogu, bet nebemyliu... apie seksualini potrauki isvis nebesneku... Jau iki vaiko gimimo jis pirma lekdavo padeti mamai ir mociutei, daug dirbdavo, su draugais budavo... as irgi dirbau... po to pastojau, gime vaikas... ir beveik niekas nepasikeite... as su vaiku, o jis kura jam reikia... nebeturim apie ka sneketi... kai bandau prakalbinti, uzsisklendzia... kai pasakoju savo diena, ka vaikas naujo ismoko lyg ir girdi, bet... jokiu emociju...
Ne karta buvom apsipyke smarkiai, kad jau galvojau susimesti daiktus ir grizt pas tevu gyventi.... Bet sustabdydavo ta mintis, kad jis gala sau gali pasidaryti ar man tokia pirti sukurti, t.y. po teismus uztampyti ir vaika atimti...
Kuo toliau tuo labiau manes neapleidzia ta mintis, kad reikia gyventi mums atskirus gyvenimus, tik vis nesiryztu, vis tikiuosi, kad gal jis suaugs, nebezais kompiuteriu...
Vis ruosiuosi apsilankyti pas psichologa, gal man cia kas nors negerai?







