2014.06.11 19:05 (prieš 12 m.)
Mano patirtis dėl lovytės tokia, kad nuo gimimo migdėm lovytėj, nes vyras miega neramiai, kai pasisuktų tai nekas būtų. Lovytė stovėjo mūsų kambary ir keldavaus maitint, man asmeniškai buvo geriau keltis, nes neužmigdavau jei vaikas šalia būdavo, vis bijodavau. Dukrytė ramiai miegodavo, kažkurį laiką išmiegodavo visą naktį, o vėliau 2-3 kartus keldavosi. Būdavo vėliau kai didesnė, tai paėmus maitint užmigdavau su ja, dabar miega savo lovytėj, bet jei naktį pabunda pasiimam. Tai žodžiu buvo visokių etapų, bet šiaip visada stengiamės perkelt, nes tada per pietų miegą negali niekur išeit, nes nesaugu, kad nusiris. Ir man pvz. nesuprantama kai vyro sesė nuo vaiko gimimo jau 2 metus miega su vaiku ir viena. Vyras miega kitam kambary, o kai būna pas tėvus kaime, tai ant žemės. Visgi manau, kad nuo to nukenčia santykiai, o vaiko prieraišumas prie mamos toks, kad ji į wc negali nueit, nes bernas į ašaras iškart ir dar pusvalandį verkia. Jei jau miegot su vaiku tai visiems trims kaip nors, nes tėtis kaip nurašytas. O be to, kai mums antras vaikutis, tai džiaugiuos, kad dukrytei lovytė ne priešas, nes jei mažesnį reiks pasiimt į lovą tai 4 jau netilpsim.