Mieganti parašė:
Ir ne mano vienos čia istorija, kiek paklausau pažystamų visos yra skatinamos. Dabar jeigu nuvažiuoji suėjus terminui pasitikrint, tai jau neišvažiuosi, paguldys ta…
Kad ne jus vieną skatina - tikrai taip. Kad būtinai ties terminu paguldys - tikrai ne. Kauno Mažylio GN turi dienos stacionarą - tokias jaukias patalpas stogo terasoje. Apart ten vykstančių įvairių mokymų ir konsultacijų, jie daro taip - po termino prašo nėštukes užsukti kas 2, 3 dienas - būna gydytojas budintis - pamatuoja spaudimą, paklauso vaikutį, atsigeri arbatos, paplepi su kitom nėštukėm ir vėl gali varyt namo. Aš lankiausi kasdien, buvau su 3 cm atsidarymu jau prieš terminą, o šiaip turėjau preeklampsijos riziką - todėl nurodė kasdien tikrintis. Ir paleido mane namo netgi su paruošiamaisiais sąrėmiais - niekas nė nemėgino prievartauti pasilikti, jokios minties apie skatinimą. Atvykau jau atsigulti pas juos tik 10 dienų po termino, nes man nutarė nutraukti vaistus nuo kraujospūdžio, ėmę įtarti, jog jie trikdo placentos kraujotaką. Ir tikrai sekantį rytą man prasidėjo gimdymas, vandenys buvo žali, niekas nieko neskatino ir lašelinę prijungė tik su epidūru prie 8 cm. Pusię dienos vien tik vaikščiojau (sėdėt ar gulėt man labiau skaudėjo), paskui dvi valandas buvau vonioje, paskui pasiėmiau epidūrą pailsėjimui, nes pervargau. Iš personalo užeidavo tik akušerė, o gydytoja tik atėjo priminti, kada man paskutinis šansas epidūrui (per artimiausią valandą pagalvoti, o paskui nebebus galima). Paprašiau paskutinę akimirką - suabejojau savimi, ar nebus per sunku paskui gimdyti (36 val be miego jau buvo).
Prie pilno atsidarymo aš daugiausia laiko buvau be sąmonės, ir pabudusi gėdinausi, kad kaip čia dabar miegu. Tarp akių mirktelėjimų praeidavo kelios minutės. Staiga palatoje atsirado koks 20 baltų chalatų, GN vedėjas irgi. Baigėsi Cezario operacija, bet esu tikra, kad niekas net neketino jos daryti kol nebuvo reikalo - gydytoja į operacinę ėjo jau pasibaigus savo pamainai (aš nesitariau su niekuo - tiesiog tai buvo tos dienos pamainos gydytoja), nes reikėjo asistuoti vedėjui. Operacijos prireikė dėl neteisingos kūdikio padėties (veidas į viršų) ir prispaustos virkštelės. Natūralus gimdymas mums nebūtų baigęsis gerai. Nuo šoko pabudau. Visą operaciją sriūbavau ir liejau ašaras (nes gi taip gerai ir sklandžiai viskas ėjosi). Verkiau, kad "nepagimdžiau pati" - t.y. žiauriai norėjau natūraliai, tam ir epidūrą ėmiau, kad jėgų turėčiau. Vaikutis su ilga virkštele buvo nuneštas tėčiui į gimdyklą, padėtas jam ant pliko pilvo, galėjo ir virkštelę nukirpti, taip jie prabuvo dvi valandas. Aš tik trumpam su juo susipažinau, o naktį teko praleisti intensyvioje terapijoje, mane purtė drebulys ir labai pykino.
Visos draugės, gimdžiusios Mažylyje, turėjo gražius prisiminimus. Esu internete skaičius ir kitokių, bet iš esmės toje įstaigoje buvo labai stengiamasi išlaikyti NPL principus.
Cezario operacijų statistiką papildžiau ir dar kartą, nes mirštantį kūdikį teko traukti kelios savaitės iki termino, dėl mano jau nebe įtariamos, o esamos preeklampsijos. KKGN ir Mažylis jau buvo ne mūsų nosiai ir norams, nes reikėjo aukštesnio lygio ligoninės. Kūdikis buvo mėlynas, jo nei normaliai neparodė man (tik iškėlė viršun, perduodami gaivinti), nei davė vyrui ant krūtinės, kelias žudančiai tylias minutes jį gaivino neonatologų komanda gretimoje patalpoje. Pabuvo naujagimių skyriuje porą dienų, paskui aš jį tris savaites mokiau, kol išmokiau žįsti, turėjom ir turim problemų su visokiais ten tonusais ir fizinė raida ant atsilikimo ribos - bet šiaip viskas baigėsi labai gerai, turint omenyje aplinkybes.
Smurto nepatyrėm.
Išgyvenom.
Daugiau vaikų neturėsiu. Prie statistikos daugiau nebeprisidėsiu. Mano atveju CP buvo 100 proc. Tik antrą kartą jau nebeverkiau ir apie gimdymo norus nebesvaigau, buvo svarbu tik gyviems ir sveikiems grįžti namo.