2015.07.15 15:28 (prieš 11 m.)
Dauguma "ožiukų" išgyvendinam kalbantis ir tik kalbantis. Užuot sakydama tik draudžiančius žodius aiškinu Kodėl vienu kitu sakiniu. Pvz susėdam visi prie stalo valgyti, dukrytė demonstradyviai atsisako užsidėti seilinuką, sakau - Juk nenori ištepti tokią gražią suknelę? ir seilinuką galiausiai pati užsideda. Nenori autis batukų vėsią dieną, nori basučių - sakau, kad bus šlapios kojinės, kojos bus šaltos, net nueinam prie šaldytuvo pasiemam kažką šalto, kad paliestų ir įsistikintų, kokios bus šaltos 
ir galiausiai aunasi batukus. Ir taip paaiškinu dėl visko, visą dieną, kiekvieną dieną... Dabar jau būna einam gatve pamato balą ir jei būna be guminių prieina prie balos, stovi žiūri, galiausiai sako-į balą reikia lipti su guminiais. Ir praeina Nesakau, kad visada suveikia, bet tai veikia labiau nei tiesmukai uždrausti, o jei neklauso nubausti ar kitaip pažeminti. Iš pradžių galvodavau gal bereikalo aiškinu nesupras, bet tai veikia, net jei nesupranta, man atrodo kad vaikas reaguoja teigiamai tiesiog į patį paaiškinimą. Kartais nerandu paprasto paaiškinimo, bet vis tiek sakau, kad ir sudėtingai, o po keleto mėnesių mano nuostabai dukrytė pati pateikia paaiškinimą, kodėl kažko negalima Būna dienų, kad visi kalbėjimai, kaip žirniai sieną, bet na juk vaikui irgi būna siunkų dienų, ir jos praeina. Be to paaiškinimas, kodėl negalima, leidžia pačiai pasitikrinti, ar tikrai tikslingai draudžiu. Jei nėra svarios priežasties - vadinas draudžiu bereikalo. Aišku galima vaikui neleisti kartu užmaišyti blynų, teigiant kad negalima nes pribarstys miltų, pritaškys tešlos. Bet tai ne priežastis! Po to galima kartu išvalyti grindis ir stalą.
Kas dėl nešiojimo - nuo pat gimimo daug nešiojau, nes dukrytė nuolat reikalavo daug daug dėmėsio, daug verkė ir labai norėjo būti ant rankų. Neklausiau mamos ir močiutės, kad pripras. Ir vieną dieną "nulipo nuo rankų" Nešynę dar naudojau iki 1 m 4 mėn ilgiem pasivaikčiojimam o galiausiai ir jos nebereikėjo, nes pripažino vežimą.
Aš prieš smurtą, net pliaukštelėjimus. Nesu nė karto davusi per užpakalį ar pirštus ar dar kaip nors. Vyras kartą per pirštus sudavė, tai po dukrytės reakcijos daugiau nė karto taip nedarė.
Be žinoma aš žmogus ir netenku kantrybė ir aprėkiu dukrytę. Bet visada po to atsiprašau, kad šaukiau, paaiškinu, kad buvo sunki diena ir pratrūkau. Būna atpažįstu, kad pradeda pykti, klausiu Ar pyksti? Sako - Supykau. O aš pakviečiu, sakau Ateik apsikabinkim ir piktukas praeis Dažnai suveikia
Pasidalinau patirtim, gal kuriai pravers
Ar čia kokia trauma jai likus iš savų vaikų auginimo, kai turėdavo taip daryt, kad jie nurimtų, ar kas - nežinau - bet surasdavau priežastį tuoj pat atimt savo vaiką. Nepernešu tokio vaizdo - kažkoks jis kraštutinai iškrypęs į kitą pusę. Viskas turi atsiremti į vaikiuko poreikius, o ne į kažkieno, dažnai kreivoką, auginimo suvokimą 
