2015.07.17 14:34 (prieš 10 m.)
Jusia parašė:
Taip as apie pareigas uzsiminiau tik kaip priemone aiskiam palyginimui. tiesiog man kliuna kad vienoj vietoj vaikas=suauges o kitur dar nepakankamai subrendes. taip…
Sakydama "kalbėti kaip su suaugusiu" turiu omeny tai, kad vaikui aiškinti viską ir be jokio melo. Tie visi a la vaikiški paaiškinimai labai daug sumaišties vaikui galvon įneša. Net ir kalbėjimas kaip vaikui jam visai niekaip nepadeda ir nieko neduoda. Vaikas yra mažas žmogus, bet kalbėt su juo kaip su nieko nesuprantančiu yra visiškai neprasminga. O aiškinti kaip suaugusiam būtina. Ir jau vien dėl to, kad vaikui kuo daugiau klausimų kiltų, kad kuo daugiau dalykų jam būtų įdomus. Vaikas turi išmokti viską kvestionuoti ir viskuo domėtis, nes abejingumas jau matom, iki ko privedė. Kompiuteris, planšetė ir tiek žinių. Niekas neįdomu, nieko nenori. Mes ir iki vidaus degimo variklio veikimo principo esam priėję kartą. Na ir kas, kad jis nežino daugumos žodžių prasmės? Ne tame esmė. Vaikas tuo metu jaučiasi išgirstas ir suprastas. Dabar kaip tik pergyvenam kodėlčiaus laikotarpį ir trejų metų krizę. Kai susizgribom, kad vaikas nebevaldomas ir tai mūsų kaltė, keitėm bendravimo būdą ir tai pasiteisino. Turim taisyklę, kad eiti jam galima visru, bet mes turim būti informuoti apie tai ir jį lydėti. Ir veikia. Nes aš gerbiu jo smalsumą, tačiau tuo pačiu apsaugau nuo nelaimių, jeigu jis sugalvotų bėgti, pavyzdžiui, per kokį tiltelį prie vandens ar kitapus gatvės. Ir tada nebūna jokių isterijų. Stengiuos niekad niekur neskubėti, kai esu su juo. Tada netenka išklausyti verkimo iki kol pasiekiam mašiną. Kai duodi viską, bet su sąlygom, tada vaikas gerbia tave. Ir svarbiausia, kad jis ne klauso tavęs, o tariasi su tavim. Lygybė šeimoj atsiranda, o maži vaikai labai greitai tai pradeda vertinti. Kažkuri rašė, kad va isterija, jeigu mama prisega mašinoj, o ne tėtis. Tai kur čia bėda? Tegul sega tėtis. Kam tą vaiką kankint ar ignoruot paskui? Juk tie norai dažnai būna labai menki ir tikrai neverčiantys įkopti į Everestą. Nejaugi negalima to išpildyt? Man tekę net autostradoj stot, nes mažas išsinėrė iš diržų, o ant tėčio staugė, kad nori, jog aš pas jį ateičiau. Tai sustojau šalikelėj, perlipau į galą, pasikalbėjom, susitvarkėm su diržais ir toliau važiavom. Kartais kelios minutės gali išspręsti jų pačias didžiausias problemas, kurios mums atrodo be galo menkos. Nes ateis laikas, kai nebereikės nei mūsų pagalbos, nei patarimo. Tada likusį gyvenimą turėsim nugyvent su tuo, ką įdiegėm. Ir jeigu mums tai nepatiks, beliks kaltinti tik save, nes niekas kitas dėl to kaltas nebus 
su laiku jis pradėjo prisileisti žmones, ne visus, bet pažanga yra 
apie pareigas aš išvis nekalbėjau! Net žodžiu neužsiminiau. Sakiau, kad vaikui turi bfti viskas aiškinama kaip suaugusiam! Bet su emocijom susitvarkyti kaip suaugęs vaikas negali, nes jos yra inertiškos. Momentinę emociją jie pamiršta labai greitai, jeigu nukreipiamas dėmesys. Jos nesikaupia kaip mums, nes mūsų mąstymas ir visko suvokimas yra absoliučiai kitoks. Mes galim rinktis, supykti ar ne, o jie negali, nes emocijos jiems dėl nesubrendimo atsiranda impulsyviai. Jie reaguoja į bet kokį dirgiklį, kai mes tuo tarpu ne. Apie pareigas čia išvis atskira tema, kuri net nebuvo liečiama.
